„Viskas prasidėjo Kaune, kuomet mokiausi gimnazijoje. Viename iš senųjų statybų Panemunės namo rūsyje aš, mano pusseserė ir artimiausi draugai – bendraklasiai iš Kauno Jėzuitų gimnazijos įsirengėme savo teatrą be žiūrovų. Įkvėpti šešto-septinto dešimtmečių avangardinių kūrėjų: Peterio Brooko, Bertoldo Brechto, Augusto Boalo, Antonino Artaudo, Roberto Wilsono, Philippo Glasso, Johno Cadge‘o ir daugelio kitų, taškėmės eksperimentuose - ką mes tuo metu supratome esant vežančiu elementu būti žiūrovu ir būti scenoje. Mokėmės daug filosofinių tekstų ir improvizuodavome scenoje laisvai ir be taisyklių – šokiruodavome vienas kitą. Jau tuomet mes patys atradinėjome savo aplinkoje postdramatinį teatrą – performansą, kurio tuo metu Lietuvoje dar nebuvo. Vėliau visi talentingi draugai pasuko akademiniais keliais. Kaip ir pridera visiems pabaigusiems mokyklas Lietuvoje. Čia mūsų eksperimentai ir pasibaigė“, – kūrybinių ieškojimų pradžią prisimena pašnekovė.
Įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Gintarė ėmėsi mokytis, kaip pati sako, aktorystės amato. Anot jos, tai suteikė patirties, daug kūrybinės stiprybės ir praktikos dėliojant sudėtingas idėjas į kūną ir judesį. Mergina neslepia, kad mokymasis akademijoje buvo paremtas tam tikromis taisyklėmis, kurios nuolat ją vargino.
„Pabaigusi mokslus ieškojau laisvės vizualiniuose menuose – įstojau į grafinio dizaino studijas Londone. Besimokydama dizaino, daug dirbau su leidiniais, knygomis ir jų restauracija. Taip pat savo žinias pritaikiau ir dirbdama meno vadove su „Future Shorts“ ir „Secret Cinema“ kompanijomis. Dirbdama čia galėjau taikyti ir teatro, ir vizualinio dizaino žinias bei anksčiau įgytą patirtį: maži biudžetai – didelės idėjos. Prisiliesdama prie tokio masto renginių organizavimo įgijau grūdinančios patirties ” – paprašyta trumpai prisistatyti, pasiekimus vieną po kito bėrė vos trisdešimties metų pašnekovė.
„Ir tik praėjus, rodos, penkiems metams po studijų Lietuvoje, vėl išdrįsau prisiliesti prie tetaro. Visai nesitikėdama gavau stipendiją teatro režisierės magistro studijoms. Tai buvo pats gražiausias laikas mano gyvenime. Pagaliau galėjau būti savimi scenoje ir šnekėti teatro kalba, kuri buvo man suprantama“, – pasakojo drąsiai dar vieną gyvenimo pasiūlytą iššūkį priėmusi G. Minelgaitė.
Tais pat metais ji buvo pakviesta dirbti su amerikiečių avangardinio teatro režisieriumi Robertu Wilsonu į Niujorką. Praėjusi vasara buvo jau antroji praleista Jungtinėse Amerikos Valstijose: „Dirbu su šiuo režisieriumi jo įkurtoje meno laboratorijoje „Watermill“ Niujorke“.
Pašnekovė džiaugiasi, kad ši vasara jai buvo ypač sėkminga – įvyko jos perfomanso „1001 naktis Amerikoje“ (bendradarbiaujant su režisieriumi iš Taivano Baboo Liao). „1001 naktis Amerikoje“ su Baboo gvildenome kasdienybės estetiką, pasitelkdami daiktus, kuriuos radome dideliuose prekybos centruose šalia meno centro. Konstravome ir rekonstravome objektų ir žmonių santykių prasmę, tikslą ir funkcionalumą. Žaisdami su buitiniu absurdu atskleidėme matomus-nematomus, įmanomus ir neįmanomus santykius“, – sėkmingai pramintais keliais Niujorke džiaugėsi kūrėja ir pridūrė, kad už Atlanto jos režisuotas perfomansas sulaukė didelio dėmesio. Lietuvė norėtų kitais metais jį dar kartą parodyti JAV žiūrovams Niujorko „White Box“ galerijoje, taip pat keliauti į Taivaną, Didžiąją Britaniją ir galbūt Lietuvą.
Atvykusi į Niujorką, menininkė ne tik režisavo menines instaliacijas, bet ir vadovavo grafinio dizaino departamentui.
„Šiemet buvo labai įdomu, nes teko daryti parodą su pačia Lady Gaga. Pavyko šiek tiek pabendrauti asmeniškai“, – apie netikėtą patirtį kalbėjo pašnekovė. Paklausta, kokį įspūdį paliko viena ryškiausių planetos žvaigždžių, G. Minelgaitė atskleidė, kad dainininkė jai paliko labai mielo ir paprasto žmogaus įspūdį. Pašnekovė taip pat pastebėjo, kad pati Lady Gaga iš tiesų nėra labai ekscentriška asmenybė: „Kad tas ekscentriškumas atsirastų, dirba labai didelė žmonių komanda. Tai ir palieka didžiulį įspūdį“.
Darbuojantis „Watermill“ meno centre netrūko ir daugiau įdomių pažinčių. „Būna, kad ateina papietauti dar kas nors. Vieną kartą užsuko ir garsi italų aktorė Isabella Rossellini. Kartu gėrėme arbatą. Dirbome su režisieriumi Jimu Jarmuschu. Jis dabar stato naują operetę apie serbų mokslininką Nikolą Teslą. Teko pabendrauti su juo ir išgerti arbatos. Turiu minčių apie bendrus projektus. Reikia nepamiršti parašyti laiško“.
Menininkė negaili gražių žodžių „Watermill“ centrui, kuriame jau spėjo praleisti dvi vasaras, o visai netrukus sugrįš ir trečią kartą.
„Jaučiuosi, kad tampu to centro dalimi. Tai vieta, kur atsiskleidžia labai daug meno. Jie suteikia visas tinkamas galimybes augti, susipažinti su labai skirtingais žmonėmis. Apie tai galima šnekėti ir diskutuoti valandų valandas. „Watermill“ centras yra Roberto Wilsono vaizduotė. Tikrai įspūdinga vieta.“, – kalbėjo G. Minelgaitė.
Pasaulį išmaišiusi menininkė dabar sugrįžo į Lietuvą: „Ketinu atidaryti studiją ir knygrišykla Vilniuje. Dabar glaudžiuosi Vilniuje su savo kalyte Julyte ir dirbu prie naujų projektų su sutiktais nuostabiais žmonėmis iš „Watermill“ centro. Taip pat ruošiuosi naujam Roberto Wilsono ir Phillipo Glasso „Satyagraha“ pastatymui Lietuvos operos ir baleto teatre 2016 metais. Dėlioju mintis apie doktorantūros studijas. Daug darbo.“
Gintarės Minelgaitės debiutinio perfomanso Niujorke akimirkos – nuotraukų galerijoje:
