aA
Nobelio premijos laureatas Thomasas Mannas, 1932 m. vasarodamas savo viloje Nidoje, su Kaune leidžiamo žydų dienraščio Idiše Štime žurnalistu kalbėjosi apie Vokietijos krizę. Pokalbio esmė, kaip liepos 28 d. informavo dienraštis Rytas, buvo tokia: „Hitleris – šarlatanas.“
Hitleris
Hitleris
© AP/Scanpix

Rašytojo manymu, jis esąs „tik paprastas politinis spekuliantas ir tai žemiausios rūšies […], jei Hitleris ir įeitų trumpą laiką į valdžią, tai beregint iš jos vėl išlėktų […] hitlerizmas Vokietijoje jokios ateities neturi“. Panašiai Mannas pasisakydavo gana dažnai. Beje, kitų metų gegužės 6 d. Rytas informavo, kad Nidoje nobelistas nevasaros. Hitleriui įsigalint, pasitraukęs į Šveicariją ir nebenorėjęs prašyti vokiško paso.

Viso pokalbio neskaičiau – Idiše Štime dėl kalbos ir šrifto man neprieinamas, – tad galiu tik spėlioti, kodėl Mannas taip smarkiai klydo. Atrodo, jis, būdamas turtingas, pasaulinio masto rašytojas, pernelyg retai susidurdavo su eiliniais žmonėmis ir gerokai pervertino savo luomo reikšmę. Paprastų žmonių rūpesčiai jam, kaip ir daugeliui intelektualų, tikriausiai nė nebuvo žinomi. Tokiam dvasios aristokratui primityvus, rėkiantis antiintelektualizmas turėjo būti visiškai svetimas, nesuprantamas, atgrasus, tačiau jis traukte traukė mases. Po penkerių Hitlerio valdymo metų, 1938 m. pradžioje, viename laiške rašytojas vis dar aiškino, esą ateitį lems kultūrinis elitas.1 Tačiau ekonominės krizės nukamuotos masės troško ne pasaulio mastu garsių romanų, bet darbo ir duonos, o naciai būtent tą ir žadėjo. Nors nei Stalino, nei komunizmo Mannas nevertino, vis dėlto tais pačiais 1932 m. kartu su visu būriu Vakarų rašytojų ir intelektualų labai pasitarnavo „tautų vado“ propagandai.

Vartant to meto lietuvišką spaudą, kyla įtarimas, kad Vokietija 1932 m. stovėjo labai arti pilietinio karo bedugnės. Naciai, komunistai, daugelis kitų politinių partijų telkė ginkluotus būrius, kurių sutramdyti policija nebeįstengė. Charakteringa rugpjūčio 8 d. Ryto antraštė: „Vokietijoje teroras nenurimsta.“ Įdomi detalė, kad pats Hitleris, pasirodo, ne visada valdė savo smogikus: „Kalbama, kad vokiečių vyriausybė dar pora dienų palauks, kad galėtų įsitikinti, ar Hitlerio atsišaukimas į smogiamųjų dalių vadus turės kokios reikšmės.“ Nors žuvusiųjų per gatvės susirėmimus skaičių spauda turbūt perdėdavo, istorikų teigimu, vien Prūsijoje tais metais per politines riaušes žuvo 155 asmenys. Būta ir prieš lietuvius nukreipto smulkaus chuliganizmo, patyčių, puldinėjimų. Itin skaudino garbaus amžiaus sulaukusio Vydūno niekinimas: Tilžėje vaikėzai apšaukdavo jį išdaviku, o kartą hitlerininkai, grasindami revolveriu, net sumušė (Rytas, 1932 m. lapkričio 2 d.). Po keleto mėnesių, Hitleriui tapus kancleriu, Vydūnui neleista vykti į Lietuvą (Rytas, 1933 m. gegužės 22 d.).

Nerimą kėlė ir tai, kad Klaipėdos vokietininkai tarpusavio nesutarimus irgi sprendė muštynėmis, panašiai kaip Vokietijoje. „Kova tarp Klaipėdos nacių eina toliau“, – skelbė Rytas 1933 m. liepos 5 d., kai susipešė kelios grupuotės. Naciai vis pabrėždavo socialinį klausimą. Antai per masinį mitingą Šilutėje kalbėtojai aiškino, kad jų partija „numatanti pastatyti prieglaudas našlaičiams ir neturtingiems žmonėms, paremti mažuosius pramonininkus ir amatininkus, sudaryti ūkininkų tarybas, neleisti parduoti ūkių iš varžytinių, sumažinti nuošimčius už paskolas“.
Valstiečių liaudininkų Lietuvos žinios liepos 5 d. paskelbė kiek kitokią versiją, išryškino tautinę kovą: mitinge aiškinta, kad „vokiečiai yra tikrieji šio krašto kultūros nešėjai“. Tačiau jie kovoja, laikydamiesi įstatymų ir yra nusistatę „gerbti lietuvių tautą, su kuria pagal aukštosios politikos išvadas, esą priversti čia gyventi kartu“. Nieko nerašoma apie rasinę politiką, nekomentuojamas požiūris į žydus. Sąmoningai vengiama akcentų, kurie galėtų suerzinti kitus Klaipėdos krašto gyventojus. Tiesa, žinučių apie tai, kad gatvėse žydai puldinėjami, netrūko. Bet manyta, esą tai pavienių išsišokėlių darbas, o ne organizuota politinė veikla. Pasak spaudos, kartais smurtaudavo vokiečiai, nelegaliai atvykę į Lietuvą.

Į Vokietijos krizę lietuviai žvelgė per Klaipėdos prizmę. 1932 m. vasario 8 d. protestuodama prieš Klaipėdos lietuvio gubernatoriaus veiksmus, Vokietija įteikė skundą Tautų Sąjungai, vėliau bylą nagrinėjo Hagos tribunolas. Nors ją su viena kita išlyga laimėjo Lietuva, vokiečių spauda aiškino, kad sprendimas nieko nereiškia, esą teisme vyravo Vokietijai nedraugiškos valstybės (Rytas, rugpjūčio 12 d.). Daugelio supratimu, būtina pertvarkyti rytines šalies sienas, Klaipėda – tai tik vienas epizodas iš plačios apimties naujosios Rytų politikos.

Toks Hitlerio, besiveržiančio į valdžios viršūnes, portreto fonas: gatvės – kumščių, lazdų, susišaudymų – politika tiek viduje, tiek santykiuose su kaimynais. Nors jo vardas buvo minimas ir anksčiau, tik 1932 m. lietuviams paaiškėjo, kad pagrindinis politinis kaimyninės šalies veikėjas yra ne kas kitas, o Hitleris. Neatsitiktinai būtent tada „hitlerininkas“ tapo „nacio“ sinonimu. Tad kokie buvo pirmieji įspūdžiai? Lietuviai, panašiai kaip ir Mannas, intelektualiniu atžvilgiu laikė Hitlerį vidutinybe. Tačiau kur kas geriau už Manną suprato pragaištingą jo poveikį masėms.

1932 m. sausio 16 d. Rytas vėl pasirodė po trijų mėnesių priverstinių atostogų – Kauno komendantas nubaudė katalikišką dienraštį už tai, neva redakcija stengiasi diskredituoti valdžios asmenis, todėl beveik pusę puslapio skyrė nepasirašytam straipsniui „Kas yra Hitleris?“ Ten esama biografinių detalių, bet visas dėmesys sutelktas į asmenį: „Vidutinio ūgio žmogus be charakteringų bruožų, žvilgsnis judrus ir kiek drumstas, lūpos netaisyklingos, kurias pridengia à la americaine ūsai. Iš šios asmenybės nedvelkia nei gražna, nei didybė.“ Nepaisant nykios išvaizdos, „šis žmogus taip veikia vokiečius klausytojus, kad jie negali jam atsispirti. Jo aštrūs žodžiai plėšo, veikia vokiškas sielas.“

Straipsnyje nėra nė užuominos apie dvasinę, politinę, ekonominę Vokietijos krizę, nerašoma apie nacių ideologiją, programą. Gilinamasi į Hitlerio psichologiją: „Iš savo gyvenimo Vienoje jis parsivežė neapykantą ir panieką žydams. Iš tranšėjų gyvenimo jis pasilaikė kovotojų panieką ne fronto, užpakalio politikams.“ Panašiai Hitleris apibūdintas ir vėliau, antai kovo 15 d. Rytas rašė: „Hitlerio intelektas ne per aukščiausias“, pridurdamas, kad net partijos programą sudurstė kiti. Jo galia slypi akyse, kurios „be galo stiprios, pavergiančios“, ją sustiprina balsas – „viliojąs ir įtempiąs“. Tiesa, šįkart kalbama ne apie ūsus, bet apie ūselius „à la Čaplino“.

Anuomet, kaip ir mūsų laikais, vyravo toks kontrastas – komunistai laikomi idėjos žmonėmis, o naciai – demoniškomis padugnėmis. Rašinio „Kas yra Hitleris?“ autorius irgi tik pamini „neaiškią Hitlerio doktriną“, neužsimindamas apie jos turinį. Hitleris jam – didelį susirūpinimą keliantis pranašas, naujų laikų mesijas, atpirkėjas, mokantis „su tokiu degančiu entuziazmu įkvėpti savo ištikimiesiems […] pilną atsidavimą“. Bet taip ir lieka neaišku, kokia jo programa, su kuo jis kovoja. Jo pasekėjai disciplinuoti, bet irgi stokojantys idėjų. Į Reichstagą išrinkti naciai parlamentarai posėdžiauti žengia „karišku žingsniu“, visi su „rusvais marškiniais“. Tarp jų daug jaunų, bet jau gerokai praplikusių „vyrukų su tikra gatvės vaikėzų išraiška“. Į „komunistų koliojimus“ jie atsako švilpynėmis ir „gyvulišku bliovimu“. O jų bendraminčiai netoli Reichstago rūmų akmenimis daužo „magazino ir kavinių langus, kurių iškabos ar savininkai jiems buvo nesimpatingi“.
Socialistinės Lietuvos žinios 1932 m. sausio 18 d. paskelbė „Viliaus“ laišką iš Berlyno. Pasak autoriaus, Hitleris daro ne intelektualinį, bet jausminį poveikį. Naciai, užuot argumentavę, mėginę įtikinti, kad tik jų programa išgelbės Vokietiją, siekia pakelti „tą hitlerišką svaigulį ligi masinio psichozo“. Vilius sutinka su Ryto autoriumi, kad viską ten lemia vienas asmuo: „Mano programa – tai aš, skelbia Hitleris ir jie jam tiki.“ Jis prisivilioja šalininkų minias, nepaisant to, kad nacių „programoj tiek daug nesąmonių ir prieštaravimų prirašyta, kad net žiopliausi jo pasekėjai tą pastebi“. Vokietijoje „vyrauja nusivylimo ir beviltiškumo ūpas“, daug didesnis negu kitur, todėl ir sekasi „visokiems šarlatanams, auksaburniams. […] Kiekvienas valkata, turįs pakankamai nachališkumo ir suktumo, stato save į valstybės ir tautos „vadus“.“ Prie tokių valkatų priskirtinas ir Hitleris, jis tik dar sumanesnis apgavikas, įžūlesnis, suktesnis.

Vokietijos krizę laiško autorius analizuoja klasių kovos kontekste. Kraštutinė dešinė, būtent naciai, atstovauja smulkiajai buržuazijai: „fašistinė subiednėjusios buržuazijos radikalizacija padarė didelį žingsnį pirmyn. […] Hitlerininkai tęsia fašistinę agitaciją ūkininkų ir smulkių buržua tarpe.“ Tiesa, su hitlerininkais susidėjo nemažai darbininkų, bet šie klasinės vienybės ardytojai vadovaujasi „asmeniais sumetimais“ ir liks ištikimi naciams tik tol, kol šiems seksis.
Mannas optimistišką savo prognozę grindė pasitikėjimu aukštąja vokiečių kultūra: stačiai neįmanoma, kad kultūringa tauta pripažintų lyderiu buką politinį spekuliantą. Sunkiau atspėti, ar laiško autorius Vilius nusiteikęs optimistiškai. Bet jis irgi tikėjosi prošvaisčių, esą Vokietijos darbininkai yra „daug stipresni ir geriau organizuoti“ negu Italijos, kur fašizmas jau įsigalėjo. Darbininkija – respublikonai – tai demokratiškai nusiteikusi kairė, nuo kurios „organizuotumo ir pasiryžimo kovai“ priklausys Vokietijos ateitis. Deja, ji nėra vieninga. Dalis pasiduoda hitleriškam svaiguliui. Labai kenkia ir komunistai su savo „marksiška“ politika. Įsiliedami į gatvių chaosą, jie sėja nusivylimą ir neviltį, ne mažiau negu naciai griauna sveikosios darbininkijos dalies pastangas įvesti tvarką ir kurti demokratinę valstybę. Vilius aptarė ir politinį centrą, kurio rankose šalies vyriausybės vairas, jam priklauso ir katalikiškos partijos. Deja, centras neryžtingas, „nedrįsta vesti aktyvios priešfašistinės politikos“. Todėl lemiamas vaidmuo priklauso darbininkijai, sveikajai kairei: jeigu jai pavyks ne vien žodžiais, bet ir darbais suburti antifašistinį „geležinį frontą, tai vokiečių liaudies priešų kakta dar šiemet į jį suduš“.

Ano meto lietuviška spauda fašizmą skyrė nuo nacionalsocializmo, pirmąjį siedama su Italija, antrąjį – su Vokietija. Taip yra aiškiau, nes pagal pirminę prasmę fašizmas yra siauresnės apimties politinė teorija, o nacionalsocializmas – platesnė, ant rasizmo mielių užmaišyta žmonijos išganymo ideologija. Šias sąvokas skiriant, lengva pastebėti, kad nemaža dalis fašistų nebuvo nei rasistai, nei antisemitai. Galų gale fašistų radosi ir tarp žydų. Tiesa, nacionalsocialistams fašistinė politika buvo parankiausia, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie komunistus – kitą ideologiją, žadančią išganyti žmoniją. Vilius tų sąvokų neskiria, nacius dažnai vadina fašistais. Jis net sukūrė terminą „hitlerfašizmas“. Sovietinė propaganda fašizmo terminą vartojo kaip tikrinį daiktavardį, pirmiausia taikomą Hitleriui ir jo šalininkams. Manau, tokia vartosena yra klaidinanti. Pagal pirminę to žodžio prasmę Sovietų Sąjunga – fašistinė valstybė, nes joje vyravo pagrindiniai fašizmo politikos elementai, būtent vadas, partija ir vieninga liaudis. Lenino išrastas vadinamasis demokratinis centralizmas yra fašistinio tipo valstybės tvarkymo teorija.

Trečiame tarp pagrindinių dienraščių – tautininkų Lietuvos aide kalbamuoju laikotarpiu, 1932 m. pradžioje, ryškesnių svarstymų apie Hitlerį neužtikau. Jis minimas, tačiau kaip vienas iš keleto politikų, darančių taktinius ėjimus, kad įsigalėtų jo partija. Pavyzdžiui, sausio 12 d. komentuodamas, kaip partijos rengiasi artėjantiems prezidento rinkimams, oficiozas rašė: „sunku buvo įsivaizduoti, kad jie praleistų pasitaikusią gerą progą pabrėžti savo kylančią reikšmę valstybėje. Ką jie labai sumaniai ir padarė.“ Turimas omenyje Hitleris ir nacionalistų vadas Alfredas Hugenbergas.

Bet ir Lietuvos aide esama užuominų, kad Hitleris – pavojingas patamsių gaivalas. 1932 m. kovo 12 d. pedagogas Vytautas Soblys (1903–1968) paskelbė straipsnį „Dvi Vokietijos.“ Pirmoji – tai aukštos kultūros Vokietija, o antroji – „ne tai Hitlerio, ne tai diuseldorfiško vampyro“. Čia autorius Hitlerį sugretina su Diuseldorfe siautėjusiu žudiku maniaku. Taip „iškyla toji neigiamoji Vokietija su savo nekultūringumu bei visokeriopa krize, netelpančia humaniškoj kritikoje. Dabartinis vokiečių nacionalinis judėjimas yra neaptariamas. Rasistai, tikybininkai, antisemitai, fašistai, nacionalsocialistai, jaunieji nacionalistai, konservatoriai ir liaudies grupės priešinasi vieni prieš kitus, tuo pat metu kovodami vieni su saikiaisiais respublikonais, kiti su komunistais.“ Vis dėlto Soblys lieka optimistas: „kultūringas pasaulis laimės vieną gražų rytą“. Taigi socialistas Vilius, remdamasis dogma apie sveiką darbininkiją, per daug ja pasitikėjo, o Soblys, kaip ir Mannas, aukštindamas vokiečių kultūrą, neįvertino liaudies mases draskančių tamsiųjų jėgų. Šiuo atžvilgiu Rytas, vengiantis prognozių, pasirodė dalykiškesnis.

Lietuvių spauda nemažai rašė apie masinę bedarbystę, karo reparacijų naštą, gatvių chaosą, slegiančius kaimyninę šalį. Įžvelgdavo Hitleriui ir apskritai vokiečiams būdingą antisemitizmą, rasizmą, – tiek bendrą nusiteikimą, tiek konkrečias apraiškas. Atspindėta visa Vokietijos problemų skalė. Svarstant, ko tas menko intelekto, bet rėksmingo balso veikėjas siekia, pabrėžiama, kad pirmiausia jam rūpi kolonijos Rytuose. To meto lietuvių spauda, kaip ir dabartinė istoriografija, tik kitomis proporcijomis, atspindėjo Lietuvos specifiką, geografinę padėtį ir istorinę patirtį. Čia vertėtų prisiminti, kad Vakaruose istorinį naratyvą formuoja Anglijos, Amerikos, Prancūzijos istorikai, taigi valstybių, esančių į Vakarus nuo Vokietijos, atstovai. Pramoginę kultūrą, gal net įtaigiau negu akademinė istorija įtvirtinančią anų dienų įvaizdį, irgi kuria didžiųjų valstybių talentai. Amerikoje filmai ir populiarios knygos įdiegė požiūrį, kad karo Europoje centras – sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje 1944 m. birželio 6 d., Rytų frontas minimas kur kas rečiau. Svarus ir gerai finansuojamų organizacijų, renkančių ir skleidžiančių atsiminimus apie Holokaustą, vaidmuo. Lietuva, turinti savitą pirmojo karo patirtį, yra į Rytus nuo Vokietijos, o Holokaustas 1932 m. dar nebuvo prasidėjęs. Nenuostabu, kad pagrindinis dėmesys nukreiptas į Vokietijos planuojamą Rytų politiką. Daugeliui atrodė aišku, kad, praradusi Klaipėdą, Lietuva taptų lengvai pažeidžiama, ypač komplikuotųsi prekyba su užsieniu.

Spalvingas, sakyčiau, su lietuviškais akcentais yra kunigo, visuomenininko Vinco Bartuškos (1881–1956) straipsnis „Vokietijos garbė ir Klaipėda“, paskelbtas Ryte 1932 m. kovo 19 d. Pirmiausia autorius primena okupaciją, kai vokiečiai „pačiu nekultūringiausiu būdu mūsų tautiečius – senelius, moteris, ir vaikus, – išniekindavo“, klebonijose pasivaišinę „išsinešdavo su savimi šakutes, peilius ir bendrai kas jiems pakliūdavo į rankas“. Sako, pats matęs šimtus raštelių, kuriuos vokiečiai išduodavę už rekvizuotas prekes, užrašydami „tam mužikui reikia įkrėsti šimtą rykščių“ (jeigu už daiktą buvo sulygta, pavyzdžiui, 100 markių). Apgailestauja, kad ir dabar Vokietijos spauda mūsų šalį niekina: Lietuva tėra sezoninė valstybė, Die kleine Lausestaat (maža utėlių valstybė), Rauberstaat (plėšikų valstybė), Zwergvolk (pigmėjai), Dreipfennigstaat (trijų centų valstybė). Aiškina, kad mažų tautų teisėtą troškimą savarankiškai tvarkytis užgniaužia didelės tautos, turinčios grobuoniškų kėslų. Antai vokiečių tauta susikūrė „plėšikavimo, mažų tautų pavergimo, ir baisios priespaudos dėka“. Vokietija ištisus šimtmečius demonstruoja militaristinę savo dvasią. Tai rodo ir jos „elgesys su Lietuva Klaipėdos klausimu“.

Kad atskleistų vokiečių politikos tęstinumą, Bartuška prisimena 1916 m. išleistą knygą, kurioje raginama į Lietuvą ir Latviją atkelti du milijonus Rusijos vokiečių, o vietinius žmones „apgyvendinti Rusijos, Siberijos ir Turkestano gilumoj“. Toji knyga, kaip ir dabartinė politika, rodo, „kad Vokietijai nebėra jokių kitų šventenybių, be naudos ir jėgos. Jų širdys nepajėgia suprasti skausmo žmonių, priverstų iškeliauti iš savo tėvynės.“

Lietuvai santykio su Vokietija klausimas buvo labai aktualus ir sunkus. Viena vertus, ši šalis buvo modelis, iš kurio atsilikusi, bet bundanti tauta privalėjo mokytis, nes per ten ėjo kelias į aukštąją Europos kultūrą. Antra vertus, politikoje Vokietija buvo pagrindinis priešas, ketvirtajame dešimtmetyje nustelbusi Lenkiją. Vokietijos trauką liudija Ryto numeryje kovo 19 d. paskelbta poeto ir žurnalisto, ateitininko Kazio Zupkos (1911–1999) ilgoko rašinio „Weimaro genijus: Goethe’s šimto metų mirties sukaktuvėms paminėti“ ištrauka. O jos grėsmę – ne vien Bartuškos, bet ir dar du rašiniai. Trumpesnis – tai informacija, paimta iš vokiškų socialdemokratinių šaltinių, apie „Hitlerio aplinkraštį, liečiantį žydų klausimą“, ilgesnis – pirmame puslapyje paskelbtas nepasirašytas straipsnis „Tarp dviejų vulkanų (Mintys priešvelykiniam susimąstymui)“. Įdėta ir trumpa žinutė apie tai, kad Vokietijoje dažnai klausiama, ar Hitleris „laiko savo partijos turimus kulkosvaidžius, šautuvus ir kitus ginklus savo paskelbto partijos legalumo įrodymais“.
Pirmajame rašinyje pristatomas slaptas nacių aplinkraštis, aiškinantis, kaip jie, atsidūrę valdžioje, elgsis su žydais. Tai detali, gerai žinoma eliminacinio antisemitizmo programa, pacituosiu tik vieną pastraipą: „Galutiniam žydų klausimo išsprendimui bus svarstomas projektas priverstinų darbų žydams prie melioracijos ir nederlingų žemių pagerinimo“.

Antrasis rašinys nurodo: mūsų laikais žmonės mėgsta linksmintis, smagiai šoka, nes nesuvokia, kad gyvena tarp dviejų ugnikalnių: „Mūsų tauta yra suspausta tarp dviejų pasaulių, kuriuose formuojasi milžiniškos reikšmės idėjos ir rengiami nepaprasto drąsumo žygiai.“ Rytuose, nepaisant nesėkmių, tvirtai laikosi bolševikai. Jie veikia ne tik Rusijoje, bet ir Vokietijoje, Ispanijoje, dėl jų kaltės kyla „vienuolynų gaisrai, streikai, sukilimai, žudynės ir kiti gaivalų išsiveržimai“. Vakaruose ne ką geriau: „Hitleris, niekam nežinomas Didžiojo Karo kareivis, šiandien pastatytas kandidatu į Reicho prezidentus ir gavo 11,000,000 su viršum balsų.“ Reikšmingas Sovietų Sąjungos ir Vokietijos palyginimas, retai užtinkamas tiek anais laikais, tiek dabar. Tarpukariu lietuviai, nors smerkė vietinius komunistus, baisėjosi sovietinės santvarkos žiaurumais, bet pačią Sovietų Sąjungą laikė draugiška ir nepavojinga (galiojo Lietuvos–SSRS nepuolimo paktas, atnaujintas 1934 m.). O Vokietija net eilinėse žinutėse buvo vaizduojama kaip agresyvi, grėsmę kelianti šalis.
To meto Lietuva puikiai suvokė: maža tauta, nesugebėdama gintis ginklu, kad išliktų, privalo puoselėti aukštąją kultūrą ir užtikrinti socialinį teisingumą. Šią mintį plėtoja ir nepasirašyto straipsnio „Tarp dviejų vulkanų“ autorius, neslepiantis polinkio pamokslauti. Priekaištauja, kad katalikai inteligentai, universitete buvę veiklūs, kai veda, kai susiranda gerus darbus, nebeskiria lėšų Rytui užsiprenumeruoti! Studentaudami jie svajojo tapti rašytojais, mokslininkais. O kur jie dabar? „Kultūros padangėse jų negirdėti nė balso.“ Panašiai katalikai užmiršo krikščionio pareigą mylėti savo artimą ir nesirūpina socialiniu teisingumu. „Ant Velykų stalo? Tortai, bankuchai, užsieniniai vynai, likeriai, šampanas […] garderobe? Šilkinės suknelės, karakuliniai paltai, brangios skrybėlės.“ Žmonės skundžiasi, kad „krizis“, bet inteligentams tai nė motais. „Kur tad jis gyvena? Sklepuose, fortų landynėse, pigių butų kolonijose ir ūkininkų lūšnelėse!“ Gresia „pasaulinė revoliucija“, kai už „vieno bankucho pinigus galima kelių šeimų vaikams įtaisyti Velykoms drabužėlius; galima jiems nupirkti šviežios duonos ir sviesto“.

Lengva šaipytis, atseit užsiprenumeruokime Rytą ir sugriausime Stalino bei Hitlerio planus! Bet iš tikrųjų mintis blaivesnė. Tik vieninga, giliai savo kultūrą, jos savitumą vertinanti tauta sugebės išsilaikyti, didžiųjų valstybių niokojama. Lobstantys, mąstyti atpratę buržujai, savo darbais tautai neužsiangažavę, bus lengvai paperkami kaip ir lūšnelių skurdžiai. Nesant detalių sociologinių tyrimų, sunku pasakyti, kiek čia tiesos. Šiaip ar taip, anais laikais daug kas Lietuvoje galvojo panašiai.

Po keleto dienų, kovo 22 d., pirmame Ryto puslapyje buvo išspausdintas straipsnis „Hitlerininkai nori okupuoti Lietuvą, Lenkiją ir kitus Baltijos kraštus“. Rašinio pretekstas – neseniai išleista, supopuliarinta nacionalsocialistų programa. Verta dėmesio redakcijos pastaba: „Tai yra gryniausias zoologinio nacionalizmo pasireiškimas. Turime priminti, kad tokios programos Vokietijoje laikosi ne tik 11 mil. hitlerininkų, bet ir daugelis kitų nacionalistinių organizacijų, kurios, tiesa, savo siekimų nereiškia taip ciniškai, atvirai.“ Taigi skaitytojams leidžiama suprasti, kad tokias mintis dėsto ne koks nors išsišokėlis intelektualas, tikrajai politikai nedarantis jokios įtakos, bet gausi partija, kuri artimoje ateityje gali perimti valstybės vairą. Potekstė aiški: štai kokį kaimyną netrukus turėsime!

Tuo metu Rytą redagavo žurnalistė ir visuomenininkė, ateitininkė Ona Labanauskaitė (1901–1993), bet laikraščio idėjinis vadas buvo krikščionių demokratų politikas, buvęs ministras pirmininkas Leonas Bistras (1890–1971). Nėra pagrindo abejoti, kad aliarmą keliantis balsas buvo jo. Visuomenė Rytą laikė krikščionių demokratų organu, iš jo tekstų aiškėjo šios partijos pozicija, orientacinės gairės.

Minėtoje nacių programoje aiškinama, kad ilgainiui Vokietijoje vokiečiams pritrūks erdvės: „Gyventojų skaičiui daugėjant, ateis laikas, kad jų pragyvenimo reikmenims aprūpinti turimo mūsų žemės ploto nepakaks.“ Rytuose driekiasi „derlingiausios žemės, kurios, mūsų kultūros mastu vertinant, beveik dirvonuoja“, todėl Vokietijos ribas planuojama nukelti toli į Rytus. Nebūtinai tam reikės karo. Galima Rytuose skleisti vokiečių kultūrą, kaip tas buvo daroma prieš Didįjį karą, toks kultūrinimas išeitų į naudą ne tik vokiečiams, bet ir vietiniams. Tačiau, jeigu kultūrinei misijai neatsirastų tinkamų sąlygų, „tada imtis kardo būtų ne tik būtinumas, bet ir teisė, kurią suteikia mums mūsų pareiga išlaikyti vokiečių tautą“. Tokį ekspansionistinės politikos pateisinimą vainikuoja subanalintas darvinizmas: „Kaip visur gamtoje silpnesnysis prieš stipresnįjį turi trauktis.“

Kovo 30 d. įdėta žinutė, verčianti suabejoti vokiečių kultūros lygiu. Pasirodo, kaip skelbia vokiški šaltiniai, 68 biologiją baigę studentai, sugebantys kurti sudėtingas teorijas, neatpažino paprasto šeško, o vienas šešką net palaikė kiškiu. Komiškiems vaizdeliams galimybės plačios: štai juoką vos ne vos suvaldantys tarnai ant pokylio stalo iškilmingai deda kolonisto dvarininko sumedžiotą „kiškieną“.
Balandžio 5 d. Rytas paskelbė nepasirašytą vedamąjį „Vadas ir jo pasekėjai“, cituojantį nacių programos ištraukas. Ryškus lietuviškas stebėjimo kampas: sumušti Vakaruose, vokiečiai pasitraukė iš Rytų, ir atsirado erdvė naujoms nepriklausomoms valstybėms. Bet Didžiojo karo pamokų Hitleris neišmoko. Aišku, jis žino, kad Vokietija gali plėstis tiktai į Rytus, nes kitur priešai pernelyg stiprūs. Tačiau nesupranta, kad kaip „didžiojo karo metu prieš vokiečius stojo kuone visas pasaulis“, taip tikriausiai atsitiktų ir dabar. Todėl lietuviai gali drąsiai žvelgti į ateitį, nebijodami, kad juos išduos į „naujų budelių rankas“. Tegu sau „blevyzgoja niekus vokiečių išsišokėliai, tamsių žmonių instinktų kurstytojai“.

Hitlerio kalbos, kad vokiečiams būtinas lebensraum [arealas], tėra „labai negudriai pareikšta jo plėšrumo priedanga“. Mokslas rodo, kad „gamtos turtai šiandien auga sparčiau negu žmonės […] vokiečiai savo gamtos turtus ir jų naudą dar gali labai žymiai padidinti“. Tad nesąmonė pliaukšti, neva vokiečių tautai gresia badas, nes per menkas jos turimasis plotas: „Tai yra sena vokiečių giesmė, bet mokslas ir žmogaus išmintis to nepatvirtina.“

Rytas ateitį modeliavo, remdamasis lietuviška pirmojo karo patirtimi: lietuviams geriausia, kai vokiečiai nugali rusus, bet pralaimėję Vakarų fronte yra priversti iš Rytų pasitraukti. Kaip žinome, vokiečiai vėl pralaimėjo, bet šį kartą todėl, kad patyrę milžiniškus nuostolius Rytų fronte, jie pritrūko resursų gintis Vakaruose. O Vakarų pasauliui, pakilusiam prieš vokiečius, Baltijos kraštai menkai terūpėjo. Sovietų nusikaltimai šiose šalyse ir dabar mažai ką domina. Pavyzdžiui, Benas Kiernanas veikale „Kraujas ir žemė“ Lietuvą, Latviją ir Estiją pamini tik vokiečių kolonizacijos planų kontekste (p. 449). Nors Stalinui skirta maždaug tiek pat dėmesio kiek Hitleriui, yra skyrelis apie sovietinius etninius valymus, tačiau latviai ir estai minimi tik ketvirtojo dešimtmečio teroro fone (p. 508–509), o lietuviai siejami dar ir su žydų naikinimu. Taigi šio enciklopedinio veikalo skaitytojai nieko nesužino nei apie 1940–1941 metų, nei apie pokario masinius trėmimus ir areštus. Veikalo pavadinimas tendencingas, nes visas dėmesys sutelktas į nacionalizmą ir rasizmą, praleidžiant ideologinius motyvus – Marxas knygoje beveik nefigūruoja. Tačiau religinis nepakantumas minimas dažnai.

Vokietijoje 1932 m. balandžio 10 d. prezidento rinkimus laimėjo Hindenburgas. Lietuvos žinios apie balsavimo rezultatus pranešė dalykiškai, be komentarų. Tačiau iš paskelbtos užsienio spaudos apžvalgos aišku, kad Hitlerio pralaimėjimas, laikraščio supratimu, yra geras ženklas. Pasak Londono laikraščių, „tai esąs sveiko žmogaus proto laimėjimas ir įrodymas, kad vokiečių tautos dauguma yra politiškai subrendusi“. Lietuvos aidas rinkimus vertino pesimistiškiau ir tiksliau nuspėjo tolesnius įvykius: Hindenburgo pergalė nereiškia, kad nacionalsocialistai pralaimėjo. Priešingai – Hitleris, surinkęs keliais milijonais daugiau balsų negu anksčiau ir nesusivaržęs prezidento pareigomis, toliau griaus Veimaro respubliką ir kurs trečiąjį reichą. Dar per anksti spėti, kuo viskas pasibaigs. Tikėtina, kad susidarys platesnė dešiniųjų jėgų koalicija ir Hitleris taps kancleriu.
Balandžio 11 d. Aidas išspausdino Lazario Kagano piešinėlį, kuriame aršus politikos naujokas vaizduojamas apsižergęs patranką, rankose laikantis granatas: „Šitaip apsiginklavęs Hitleris vis dėlto nenugalėjo ramaus Hindenburgo.“ Kaganas buvo pagrindinis Aido šaržistas, todėl faktas, kad nacių vadą išjuokė žydas, nebūtinai yra reikšmingas. Kita vertus, politines karikatūras Aidas skelbdavo itin retai.

Galima spėti, kad Aido laikysenai darė įtaką lietuviška politika, nes tautininkai irgi puolė demokratiją, kėlė vado vaidmenį valstybėje. Taigi jiems reikėjo politinį nacių fašizmą kaip nors atskirti nuo agresyvios jų užsienio politikos, chaosą keliančių smogikų, rasizmo, antisemitizmo. Pastangas atskirti, kas nacių veiksmuose gerai, o kas blogai, atspindi, pavyzdžiui, toks teiginys: „Arba Hitlerio doktrina iš tikro turi kažką nepaprasto, arba vokiečių didelis skaičius yra žmonės be kritikos, be nusimanymo, kuriems apsukrus agitat. visiškai apsuko galvas.“ Manau, reikšmingas pats šios alternatyvos išryškinimas, nes, Aido požiūriu, Hitleris veikia ir vienaip, ir kitaip. Tačiau laikraštis, nors ir santūriai, vis dėlto džiaugiasi rinkimų rezultatais: „Mes reiškiame pasitenkinimą, kad Vokietijai ir toliau vadovaus maršalas Hindenburgas, o ne kas kitas.“ Tikriausiai tokį požiūrį lėmė Hitlerio agresyvumas, kuris „sukelia nerimo visiems kaimynams“.

Rytas balandžio 11 d. atsiliepime „Hindenburgas išrinktas – Hitleris pralaimėjo“ sveikino vokiečių tautą, nepasidavusią „demagogiškai agitacijai“. Esą balsavimas parodė, kad „Vokietija dar nenustojo pusiausvyros ir kad ji pasirinko seną išbandytą protingos politikos kelią, o ne avantiūrų“. Svarbu, kad vadovybėje „pasilieka žmogus, kurio darbo principas yra ne vienos kurios politinės grupės, bet visos tautos reikalai“. Lietuvai, kaip kaimyninei valstybei, „tenka džiaugtis, kad prie Vokietijos vairo pasiliko asmuo, kuris nepataikauja kraštutiniams nacijonalistiniams gaivalams“.

Pastaroji citata pabrėžia Klaipėdos klausimą ir Vokietijos užsienio politikos vaidmenį. Kita vertus, noras įžvelgti kokių nors prošvaisčių išduoda polinkį apgaudinėti save. Atrodo, užmiršęs, kad būtent per Hindenburgo pirmąją kadenciją Vokietija iškėlė bylą Lietuvai, ir nepaaiškinęs, kodėl viliasi, esą per antrąją prezidentas elgsis kitaip, Rytas tikisi, kad Hindenburgas sieks gerų santykių su Lietuva, nes moka „skirti savo tautos reikalus nuo spekuliuojančių jais memelbunderių ir jiems panašių“. Būtų galima pridurti, kad kalti ne vien spekuliuojantys memelbunderiai, vokiečiai tiesiog neįstengė susitaikyti su vadinamųjų atplėštų kraštų praradimu, tačiau tai jau kita tema.

Rytas, sakyčiau, perdėtai pasitiki demokratija, tarsi plačiosios masės visada trokštų su kaimynais sutarti gražiuoju. Argumentuojama, kad Hitleris, nors gal nebūtų visiškai atsisakęs parlamento, tačiau būtų pavertęs jį „tik partijos vadų ir jų draugų komedija, tarnaujančia, kaip paprastai, įvairių arčiau stovinčių žmonių bizniams tvarkyti“. Tai pavojinga pasaulio taikai, nes toks parlamentas, tarnaudamas diktatorių įgeidžiams, „gali lengvai privesti ir prie tarptautinių konfliktų“. Todėl „brangintinas tikras parlamentas, visos tautos lygiu, slaptu, laisvu balsavimu proporcijonaline sistema renkama tautos atstovybė, kaip tikras plačiųjų liaudies masių valios reiškėjas“. Tikriausiai ne vienas skaitytojas prisiminė, kad prie valdžios vairo stojus tautininkams, tikro parlamento neliko ir Lietuvoje…

1933 m. sausio 30 d. Hindenburgas sudaryti naują vyriausybę pavedė Hitleriui. Rytas sausio 31 d. apie įvykį informavo ironiška antrašte: „Hitleris įžengė į kanclerio sostą.“ Gatvėse eisenos su fakelais. Milžiniškos žmonių minios kanclerio raštinės lange pasirodžiusiam Hitleriui kėlė ovacijas. Į vyriausybę patekęs Göringas pasakė prakalbą, atseit tos dienos nuotaiką galima lyginti tik su 1914 m. rugpjūčio nuotaika, „kada tauta taip pat subruzdo ginti visa, ką ji turėjo“. Ši diena, pabrėžė jis, „bus pažymėta vokiečių istorijoj kaip diena, kurią tauta vėl subruzdo nusimesti visą paskutinių 14 metų skausmą, pažeminimą ir gėdą“. Tikriausiai turėdamas omenyje nuorodą į Didžiojo karo pradžią, Rytas pridėjo paantraštę, „Vokiečiai nieko neišmoko ir nieko nepamiršo.“
Kad Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo blogi, liudija kelios smulkmenos, paskelbtos Ryte 1933 m. kovo 31 d. Remdamiesi Ypatingais Valstybės Apsaugos Įstatais, Kauno ir Klaipėdos kraštų komendantai uždraudė be leidimo dėvėti svetimų valstybių uniformas ir ženklus. Už tai grėsė bauda iki 5000 litų arba trys mėnesiai kalėjimo. Klaipėdos nacių organas Memeler Dampfboot pradėjo reikalauti, kad valstybės organai imtųsi „represijų“ prieš Rytą ir Lietuvos žinias, esą šie leidiniai neobjektyviai informuoja apie Vokietiją. Tame pačiame Ryto numeryje paskelbta antisemitizmo istorijos Vokietijoje apžvalga, kurios autorius Juozas Gobis daro tokią išvadą: „Žydų persekiojimai ir pogromai paprastai būna imperialistinių karų ir politinių reakcijų palydovai.“
Galėjo būti ir taip, kad piktintis „neobjektyvia“ lietuviška spauda Memeler Dampfboot pradėjo po to, kai gavo Vokietijos vyriausybės instrukcijas. Klaipėdos vokietininkai savo veiksmus dažnai derindavo Berlyne – įvykiai, pasibaigę Hagos tribunolu, irgi prasidėjo po to, kai keli pareigūnai slapta apsilankė Vokietijos sostinėje. Be to, anais laikais daug kam atrodė, kad spauda, bent jau didžioji, rašo ne šiaip sau, o atspindėdama aukštųjų politinių sluoksnių nuotaikas. Užsienio atstovybės atidžiai sekdavo, apie ką kaip rašoma, ir kartais pareikšdavo pretenzijų. 1936 m. kovo 9 d. įsigalėjo Lietuvos ir Vokietijos spaudos susitarimas, reguliuojantis net iš kokių šaltinių galima imti informaciją.5 Neabejotina, kad Vokietijos atstovybė Kaune laikraščius sekė, atitinkamos ištraukos pasiekdavo Berlyną, svarbesni fragmentai gal atsidurdavo ir kanclerio raštinėje, nors Lietuva pernelyg maža, kad didžioji kaimynė nuolatos ja domėtųsi. Šiaip ar taip, smagu įsivaizduoti Hitlerį, skaitantį, kad, lietuvių manymu, jis – vidutinių protinių gabumų politinis valkata.

Blogėjančius santykius liudija ir toks incidentas. 1932 m. balandžio 9 d. Rytas paskelbė trumpą Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje laiškutį, paneigiantį kovo 2 d. išspausdintą žinutę, kad keli vokiečiai „atsargos karininkai“ Eitkūnuose užpuolė kelis lietuvius valdininkus. Į tai Rytas replikavo, kad žinutė nebuvo „laisvai prasimanyta“. Keletas atvykėlių iš Lietuvos užsuko į viešbučio kavinę, o prie gretimo stalelio sėdėję vokiečiai, išgirdę lietuviškai kalbant, pradėjo juos plūsti. Lietuviai, vengdami didesnio incidento, iš kavinės išėjo. Taigi tikriausiai nieko ypatingo neatsitiko: išgėrę vyrai dažnai pasikarščiuoja. Tačiau pasiuntinybė bandė reikalą ištirti, apklausė kavinės savininką, o Rytas nesivaržydamas aštrokai atsikirto.

Lietuvos aidas buvo laikomas oficiozu, jo redaktoriai palaikė artimus ryšius su prezidentu ir vyriausybe. Laisvomis rankomis laikraštis nesidžiaugė. Kas kita opozicinė spauda – Lietuvos žinios, Rytas, kuris ypač nesivaržė. Pavyzdžiui, 1932 m. birželio 9 ir 10 dienomis paskelbė inicialais J. G. pasirašytą straipsnį „Kokios reikšmės Europai turėtų galutinis hitlerizmo laimėjimas“. Atsakymas pakankamai drąsus: pati Vokietija tikriausiai neišvengtų kruvino pilietinio, o pasaulis – dar vieno didžiojo karo. Krašto viduje hitlerizmui „skersai kelio stoja tik katalikų centro partija, socialdemokratai ir komunistai“. Katalikams tektų pagrindinis vaidmuo: jie laikytųsi nepalyginamai kiečiau už Vokietijos protestantus, nenuolaidžiautų taip, kaip Italijos katalikai, fašizmui ten įsigalint. Hitleriui būtų svarbiau „įsiteikti protestantams, kurie sudaro ir daugumą, ir politiniu atžvilgiu labai lankstų elementą. Protestantų bažnyčia mielai sutiktų vadintis tautiška, rasiškai germaniška bažnyčia.“ O katalikus Hitleris vertina įtariai – tai svetimas, nuo Romos priklausantis elementas. Santykiuose su kaimynais Hitleris sprogdintų Versalio tvarką, vykdytų smurto politiką, vadovaudamasis savo „arogantiška“ ir „atvirai imperialistiška nacionalsocializmo ideologija“, kuri šiuo atžvilgiu atitinka troškimus visų vokiečių „be politinių ir religinių pažiūrų skirtumo“.
Bent man ne visada aišku, kiek Hitleris kurstė ir klaidino vokiečius, o kiek vokiečiai kurstė ir klaidino Hitlerį.6 Gobis bent jau užsienio politikos atžvilgiu kaltina tiek vieną, tiek kitą pusę. Pasak jo, Hitlerio smurtinė politika atspindi visos tautos nuotaikas. Šiuo atžvilgiu, manyčiau, jis arti tiesos. Be to, teisingai spėjo, kad „antras pasaulinis karas“ pasitarnautų komunistams. Kita vertus, pilietinis karas Vokietijoje taip ir nekilo. Atrodo, Gobis pervertino opoziciją. Pavyzdžiui, katalikai, kuriuos jis laikė pagrindine opozicine jėga, pasirodė esantys nevieningi, pasidavę propagandai apie istorinius vokiečių skaudulius.

Yra ženklų, kad Hitleris dažnai pataikavo viešajai opinijai, ne vien ją formavo. Tai ryšku O. Pr. Vilm. straipsnyje „Vokietijos likimas tik rytuose bus išspręstas“, Ryto paskelbtame 1932 m. lapkričio 22 d., taigi Hitleriui dar netapus kancleriu. Straipsnyje minima Berlyne įvykusi konferencija „Poznanės dienos“, kurioje dalyvavo vyriausybės, kariuomenės, laivyno, studentų korporacijų atstovai. Pagrindinė mintis: „Visa Vokietija turinti šiuo momentu siekti tik vieno tikslo vykdymo – visų Versalės sutartimi atplėštų kraštų grąžinimo.“ Propagandos reikalams buvo mobilizuoti mokslininkai ir tyrinėtojai. Komisija, posėdžiavusi Karaliaučiuje, siekė įrodyti, kad atplėštieji kraštai yra tiek vokiški, kad jų negalima nuo Vokietijos atskirti. Karaliaučiaus muziejaus direktorius ir kiti „tiesiog nesąžingai“ įrodinėja, kad Klaipėdos kraštas ir Rytprūsiai yra grynai vokiški, o lietuviai tėra „atėjūnai“. Vokietijos universitetų atstovybių suvažiavime tiesiai šviesiai pabrėžtas „Karaliaučiaus universiteto platus politinis uždavinys“. O juk tai buvo ne ekstremistinių grupių renginiai! Atrodo, čia atsispindi Vokietijoje vyravusios nuotaikos „be politinių ir religinių pažiūrų skirtumo“.

Rytas nepamiršo ir komunizmo keliamos grėsmės. 1932 m. birželio 15 d. pirmame puslapyje paskelbė vedamąjį „Mintys dėl krizės“. Pasirodo, ne visi yra suinteresuoti, kad ekonominė krizė greičiau baigtųsi. „Mums, lietuviams, ir visoms tautoms, gyvenančioms šalia mūsų rytų kaimyno, tai yra labiau suprantama ir aišku kaip Vak. Europos tautoms.“ Tačiau, nors paminėta Sovietų Sąjunga, turimas omenyje ne karas, bet socialinė revoliucija. Reikšmingas kontrastas. Vokietija pavojinga, nes imperialistinės jos ambicijos gali baigtis karu ir Lietuvos okupacija. Sovietai pavojingi, nes gali sukelti socialinę revoliuciją. Vokietijos kėslų kontekste Lietuvos likimas priklauso ne nuo jos pačios, bet nuo Vakarų demokratijų. Nepastebėjau, pavyzdžiui, reikalavimo, kad Lietuva ginkluotųsi, kaip ginkluojasi kitos valstybės, tarp jų ir Lenkija. Bet komunizmo pavojų turime stengtis atremti patys, įgyvendindami socialinį teisingumą. Rytas rašo: „Kada pirkliai bei pramonininkai kariasi dėl to, kad neperneša gėdos dėl pablogėjusio savo biznio, – dar nėra paskutinė blogybė. Kada žmonės nebeišmano, kaip savo šeimas išmaitinti, tada jau prieinamas paskutinis laiptas.“ Išvada: krizės naštą visi turi solidariai pasidalyti: „pajamos, kurios sudaro žymų perteklių ir vidutiniam komfortui turėti, visa tai turi būti atiduota tiems, kuriems trūksta reikalingiausių pragyvenimo dalykų“. Po kelerių metų išėjus į viešumą jauniesiems katalikams ir susiformavus jungtinei opozicijai, ryšys tarp valstybės saugumo ir socialinio teisingumo buvo ypač dažnai pabrėžiamas.

Nors nepamiršo komunistų, vis dėlto pagrindinį dėmesį Rytas kreipė į Vokietiją. Tą pačią birželio 15 d. laikraštis informavo apie nacių ideologo Alfredo Rosenbergo, beje, Baltijos vokiečių kilmės, kalbą užsienio politikos klausimais. Pasak jo, Vokietija turėtų kurti „Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos federaciją“. Tokia valstybė turėtų gal 50000000 gyventojų ir „būtų stipri atspara tiek prieš Rusiją, tiek prieš Lenkiją“. Per ją Vokietija Rytuose „vėl įgytų lemiamos įtakos“. Taigi matyti, kad galingas kaimynas vis labiau agresyvėja.

Kunigas Bartuška 1932 m. rugjūčio 3 d. Ryte paskelbė ilgesnio rašinio „Vokiečių propaganda“ pirmą dalį, pabrėždamas vokiečių Rytų politikos tęstinumą. Tiesa, pralaimėję Žalgirio mūšį jie nebesiveržė karo jėga, tačiau toliau tęsė kolonizaciją: „Sumarmėjo pas mus amatininkai ir pirkliai.“ O dabartiniais laikais tie kolonistai talkina vokiečių armijoms: kai kurie „Lietuvos vokiečiai-ūkininkai turėjo išcementavę savo kiemus, kad iškilus karui, Vokietijos „bertos“ turėtų sau patogias vietas šaudymui“. Vokiečių propaganda intensyvėja. Rugpjūčio 6 d. paskelbtoje straipsnio dalyje Bartuška išvardija vokiečių profesorius ir universitetus, plėtojančius naujai išrastą „mažumų klausimo“ mokslą. Sužinome, kad Berlyno įtaka siekia net Amerikos Kongresą: vokiečių „apmokamas agentas“, kongresmenas MacFaddenas „iškėlė klausimą, ar iš tikro Vokietijos rytų sienos problema nebūtų galima patiekti tarptautiniam teismui“. Tokiu būdu Bartuška pabrėžia, kad vokiečių drang nach osten įvaizdis nesikeičia per amžius. Nesvarstysime, ar Bartuška teisus, kongresmeną Louisą Thomasą MacFaddeną (1876–1936) vadindamas „agentu“, bet nacių spauda minėjo jį labai palankiai.

Rytas paskelbė daug rašinių apie nerimą keliančias imperialistines Vokietijos ambicijas. O 1934 m. rugpjūčio 4 d. Bistras (Dr. A. Pakalniškis) straipsnyje „Hindenburgui mirus“ rašė, kad prezidentas „buvo vienintelis asmuo dabartinėje Vokietijoje, kurio autoritetui, bent regimai, turėjo nusilenkti ir kruvinieji nacių vadai […] kas gi dabar bent kiek valdys kruvinuosius nacių apetitus? […] Ką reiškia krikščioniškojo Dievo vardu duotoji priesaika rasistams, kurie kraują ir jėgą tegarbina?“

Lietuvos žinių tonas ramesnis, pateikiama daugiau detalios analizės, aiškinama, kad Hindenburgas dažnai politikoje nesusigaudė ir daug ką nuvylė. Vis dėlto rugpjūčio 3 d. paskelbtame nepasirašytame vedamajame išvada padaryta tokia pati: Hindenburgo mirtį „tenka vertinti ypač dideliu nuostoliu“, nes „feldmaršalas, kad ir nusileidęs kapralui […] veikė visą Vokietijos gyvenimą […] teigiama prasme“. Oficiozas Lietuvos aidas rugpjūčio 3 d. paskelbė daugmaž tradicinį nekrologą – pabrėžiamas Hindenburgo pareigingumas, kariniai ir patriotiniai nuopelnai, bet jo santykiai su Hitleriu ir naciais net nepaminėti. Pagrindinė dienos žinia – „SSSR ir Lietuvos valia dėl taikos palaikymo ir sustiprinimo“. Rugpjūčio 8 d. išspausdintas vedamasis „Nacionalsocializmo politikos fiasco“ pabrėžia, kad nacių valdoma „Vokietija suskubo netekti viso savo moralinio kapitalo užsieniuose“. Jai nepavyko susidraugauti nei su italais, nei su anglais, liko vien lenkai, nors vokiečiai „visada žiūrėjo į lenką su didžiausia panieka, kaip į žemesnės rūšies žmogų. […] Ir štai trečiasis reichas prisigyveno, kad jis priverstas branginti šitų kadaise taip niekinamų ir koliojamų pollackų bičiulystę.“ Nepamirškime, kad taip rašė laikraštis, palaikantis glaudžius ryšius su vyriausybe… Ir tai žinojo ne vien Vokietijos atstovybė Kaune, bet ir Reicho kanceliarija. Kalbamuoju metu Aidą redagavo rašytojas ir diplomatas Ignas Šeinius-Jurkūnas (1889–1959). Nežinau, ar jis yra šio labai jau nediplomatiško vedamojo autorius.

Kodėl dabar svarbu prisiminti Hitlerio įsigalėjimo metus ir lietuvių atsiliepimus apie tai, kas dedasi Vokietijoje? Todėl, kad tai sudaro svarbią daug ginčų sukėlusių 1941 m. vasaros įvykių fono dalį. Tiesa, ne vien spauda formuoja viešąją opiniją, juo labiau kad šiuos pagrindinius dienraščius mažai kas skaitė – gal koks 50 000 žmonių. Be to, abu laikotarpius skiria tiek SSRS ir Vokietijos sąjunga, lėmusi, kad pirmąją karo fazę Vakarų demokratijos pralaimėjo, tiek pirmieji sovietinės okupacijos metai su įsisiautėjusiu komunistiniu teroru. 1941 m. vasarą prošvaisčių nebuvo matyti: prancūzai nugalėti, anglai nuo kontinento nuvaryti, amerikiečiai laikosi neutraliai, o sovietai, kaip paaiškėjo, yra klastingi ir žiaurūs. Atrodė neišvengiama, kad Europoje ilgus metus Vokietija tvarkysis taip, kaip jai patinka. Lietuviai turėjo taikytis su mintimi, kad vienintelė likusi viltis – stengtis kaip nors sugyventi su vokiečiais. Kita vertus, nuolatos nedviprasmiškai pabrėžiamas Hitlerio kaip kruvino diktatoriaus, tarnaujančio šimtametėms imperialistinėms vokiečių ambicijoms, įvaizdis negalėjo nepalikti gilaus pėdsako. 1941 m. vasaros dokumentus ir pareiškimus skaityti, neatsižvelgiant į neabejotinai neigiamą lietuvių nusiteikimą Hitlerio, nacių ir apskritai vokiečių atžvilgiu, yra naivu.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.

Žurnalas „Kultūros barai“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Jaunieji filmų kūrėjai: pasauliai knygose kuria mūsų vidinį kompasą

Kūrėjų augimo procesas prasideda nuo juos supančio pasaulio vaikystėje – įspūdžių,...

Dainuojamoji poezija ir bardai Lietuvoje: nuo ko viskas prasidėjo?

Iš spaustuvės atkeliavusi naujoji aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio sudaryta ir leidyklos...

Šiaulių Fotografijos muziejus įsigijo seniausias Vilniaus ir Kauno nuotraukas (1)

Fotografijos muziejus Šiauliuose įsigijo nuotraukų su vienais seniausių Vilniaus ir Kauno vaizdais.

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Virginija Cibarauskė? (6)

Literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė ( Cibarauskė ) daugeliui labiau atpažįstama kaip...

Apsukam kėdę ir leidžiamės į virtualią kelionę po šalies muziejus

Meno pasaulis bando sklaidyti susidariusią karantino įtampą – kviečia į pačių garsiausių...

Top naujienos

Užgimstantis naujas aljansas gali perbraižyti pasaulio galios balansą: dydžiu beveik prilygtų NATO (104)

Praėjusią savaitę keturios Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono šalys – Indija , Japonija ,...

Iš Seimo pasitraukęs Karbauskis: kitos išeities tiesiog nebuvo (206)

Antradienį, vos savaitę naujame Seime padirbęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (...

Keistų likimo vingių grūdintas verslininkas nenuleidžia rankų: ne tokių laikų matėme (18)

Balsių vandens malūno šeimininkas Rimas Želvys nė neketina nuleisti rankų. Vienas...

Arūnas Spraunius | D+ nariams

XXI amžius kaip absoliutus chaosas: žlugus SSRS, JAV taip pat susmuko

Dar „palaimingais“ 1989-aisiais griuvo Šaltojo karo simbolis Berlyno siena ir Francis Fukuyama...

Duomenų analitikas: suvaldyti koronavirusą padėtų duomenys, kuriais Veryga nesidalina (504)

Prezidento suburtos sveikatos ekspertų tarybos narys, „Euromonitor“ duomenų mokslininkas...

Koronavirusas plinta ligoninėse, globos namuose, įkalinimo įstaigose, kariuomenėje per paskutinę parą mirė 11 žmonių, jų amžius siekė 50 - 89 metų (29)

Koronavirusas toliau plinta ligoninėse, globos namuose, įkalinimo įstaigose, kai kuriuose...

Vieną kartą susirgę piktnaudžiavote šiais vaistais – antrą kartą susirgusiems nebepadės niekas (142)

Jei atvirai savęs paklaustumėte, kiek kartų savo gyvenime esate išgėręs antibiotikų be gydytojo...

SEB valdybos narys: viešbučių kreditavimas šiandien, turbūt, yra laikinai neįmanomas (12)

„COVID-19 apsunkino viešbučių ir mažmeninės ne maisto prekybos objektų kreditavimą, o...

Krūtų korekciją 29-ojo gimtadienio proga sau pasidovanojusi Eglė Jakštytė: turėjau tam pribręsti (120)

Beveik prieš 3 mėnesius atlikėja Eglė Jakštytė pirmą kartą ryžosi plastinei operacijai. Jos...

Naujo „Toyota Yaris“ testas: jokių nuobodžių automobilių! (1)

„Toyota“ koncerno vadovas Akio Toyoda laikosi žodžio – „Toyota“ pristatė ne tik tokius...

|Maža didelių žinių kaina