Kokia sudėtis – toks ir rezultatas
Lietuvos krepšininkės dar niekad nebuvo taip anksti iškritusios iš Europos pirmenybių. Jauniausia tarp visų čempionato dalyvių komanda įstrigo jau pirmame etape Trelazė mieste. Nepaisant to, lietuvės ašarų neliejo, suvokdamos, kad kompensuoti netektis ekipos sudėtyje vien jaunatvišku entuziazmu neturėjo šansų.
„Nemalonu taip anksti grįžti iš čempionato. Kita vertus, nėra ir tragedijos – manau, žmonės būtų nustebę, jei mes būtume išėjusios iš grupės ir kažką toliau nuveikusios. Ar komandoje nekilo trinties? Ne, susipykti nesusipykome. Aišku, nervų buvo, bet niekas nieko nekaltino, pirštais nerodė. O kai žaidėjos įgis daugiau patirties, komanda bus dar vieningesnė. Tikiuosi, ateitis bus geresnė“, – kalbėjo rinktinės kapitonė Kristina Vengrytė.
Prancūzijoje Lietuvos rinktinė rungtyniavo be pailsėti nusprendusių Aušros Bimbaitės, Sandros Linkevičienės ir Eglės Šulčiūtės, traumą patyrusios Marinos Solopovos, karjerą nacionalinėje komandoje baigusių Rimos Valentienės ir Agnės Abromaitės.
Vos trims iš komandoje likusių krepšininkių – Gintarei Petronytei, Giedrei Paugaitei ir Ivetai Šalkauskei – praeityje buvo tekę rinktinėje atlikti rimtesnius vaidmenis.
Dirbti norėtų toliau, bet kėdės įsikibęs nesilaikys
Patirties stygius akivaizdžiai atsispindėjo tiek chaotiškame lietuvių žaidime, tiek visose statistikos kategorijose.
Per trejas rungtynes Lietuvos komanda padarė net 57 klaidas, daugiau nei pusę jų (30) – paskutines viltis palaidojusioje dvikovoje su čekėmis. A. Paulausko auklėtinės taip pat išsiskyrė prasčiausia turnyre gynyba, į savo krepšį vidutiniškai praleisdamos po 75,3 taško.
„Iš pradžių žaidžiame normaliai, kaip lygūs su lygiais, bet paskui viena nesėkminga ataka išmuša iš vėžių, nesugebame susikaupti ir prasideda kritimas. Galime kalnus nuversti, bet čia pat išsigąstame, ir viskas baigiasi. O meistriškumo požymis – stabilumas. 1997 metų rinktinė, tapusi Europos čempione, neturėjo tokių individualiai stiprių žaidėjų, kokios yra šiandien. Bet jos dar nemoka pasinaudoti savo sugebėjimais. Viena plaukia pasroviui, kita – prieš srovę, ir nieko neišeina“, – komandos Achilo kulną vaizdžiai apibendrino treneris.
Su pertrauka aštuonerius metus prie Lietuvos rinktinės vairo praleidęs patyręs specialistas patikino esantis pasirengęs pasitraukti iš nacionalinės komandos.
„Jei būti iki galo sąžiningu, manau, kad dabar reikėtų užleisti kažkam vietą. Tegu ateina žmogus, turintis naujų minčių, galintis įnešti naujų vėjų. Nereikia bijoti pokyčių. Mano kontraktas pasibaigęs, todėl man net nereikia niekur išeiti. Bet jei jau niekas nesutiktų, aš neįsižeisčiau ir neatsisakyčiau toliau dirbti. Šitas darbas – ne pyragai, didelių uždarbių čia nėra, bet man jis patinka“, – paaiškino A. Paulauskas.
Primename, kad pirmose dvejose čempionato rungtynėse lietuvės 77:89 nusileido Kroatijos krepšininkėms ir 51:70 pralaimėjo Čekijai bei prarado bet kokias galimybes patekti į kitą varžybų etapą. Nieko nebelėmusiame mače A. Paulausko auklėtinės kiek apmalšino savo kartėlį 72:67 įveikdamos lyderes taupiusią Baltarusijos rinktinę.
Ateities perspektyvos – niūrios
Pirmenybių rikiuotėje lietuvės kartu su Latvija, Rusija ir Ukraina pasidalino 13-16 vietas. Iki šiol prasčiausiai Lietuvos komandai buvo susiklostęs 2009 metais Latvijoje vykęs Europos čempionatas, kuriame Rūtenio Paulausko treniruojama ekipa tenkinosi 9-12 vietomis.
Paklaustas, kada jauna komanda subręs pakankamai, kad galėtų bent jau sugrįžti tarp žemyno vidutiniokių, A. Paulauskas konkretaus atsakymo neturėjo.
Specialistas ne pirmą kartą sukritikavo situaciją šalies moterų krepšinyje, dėl kurios sunku apie ateitį galvoti optimistiškai.
„Pirmiausia pažiūrėkime į mūsų žaidėjų ruošimo sistemą. Ji – nulis. Mūsų nacionalinis čempionatas – taip pat nulis, kiemo varžybos. Kaip mes paruošime tas krepšininkes? Labai svarbu, kad po šių pirmenybių jos išvažiuotų kur nors į stipresnes lygas. Arba Lietuvoje reikia kurti aukštesnio lygio varžybas. Bet kai žaidžiame draugiškas rungtynes namuose, ant rankos pirštų galiu suskaičiuoti, kiek ateina vaikų ir jų trenerių pasižiūrėti. Vadinasi, jaunos kartos neauklėjame“, – konstatavo treneris.
Jis pasigedo tiek nuoseklumo, tiek kryptingo darbo ugdant nacionalinės komandos pamainą.
„Žinau, kad federacija daug daro, bet neišvengta ir klaidų. Buvo nevykusių bandymų atgaivinti internatus, tačiau į jokią sistemą tai neperaugo. O, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra 200 tūkst. mergaičių, žaidžiančių krepšinį. Ir tai vyksta jau dešimt metų. O pas mus: viena karta – 1982 metų gimimo, kita – jau 1989 metų. Septyneri metai kažkur išmesti. Nežinau, ar trenerių tuo metu nebuvo, ar salių, ar krepšinio. Bet produkcijos nėra jokios.
Toliau – vėl panašios bangos. Mes dabar staiga imame ir nusprendžiame, kad šita karta nėra gera, numetame ją ir imamės kitos. Prakandame obuolį ir metame lauk. Imame kitą, bet tas irgi pasirodo rūgštus. Taip elgdamiesi mes visą sodą išgraušime, o vaisių neturėsime“, – dėstė A. Paulauskas.
Primename, kad prieš dvejus metus žemyno pirmenybėse Lenkijoje stipriausias žaidėjas subūrusi Lietuvos rinktinė užėmė septintą poziciją.
