Prekybos deficitas
Kuo produktyviau dirba krepšinio sistema, tuo daugiau žaidėjų ji pateikia rinkai. Kai pasiūla tokia didelė, kad viršija paklausą, krepšininkai ieškosi darbo užsienyje. Kaip ir tuo atveju, jeigu vietinė rinka finansinėmis galimybėmis neprilygsta aplinkinėms.
Bet jei pasiūlos nepakanka nacionalinės rinkos poreikiams arba paklausą stimuliuoja storesnės klubų kišenės, žaidėjai automatiškai pajuda priešinga kryptimi.
Regis, Lietuvos krepšinis vis labiau krypsta į antrą šio supaprastinto ekonominio modelio fazę.
Praėjusią savaitę paskelbtas tarptautinės krepšinio migracijos raportas atskleidžia, kad prieš praėjusį sezoną arba jo metu šalies klubai iš svetur pasikvietė daugiau žaidėjų nei jų išvyko iš Lietuvos.
Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) kartu su Šveicarijoje įsikūrusiu Tarptautiniu sporto studijų centru (CIES) žaidėjų judėjimo tarp valstybių trajektorijas seka ir sistemina nuo 2011 metų.
Per visą šį laikotarpį praėjęs sezonas išsiskiria tuo, jog Lietuvos krepšinio užsienio prekybos balansas, kalbant makroekonomikos terminais, pirmą kartą buvo neigiamas. Tiesa, kol kas tik minimaliai.
Remiantis 2019-ųjų raportu, iš šalies ekipų tęsti karjerų užsienyje iškeliavo 136 žaidėjai, o atvyko vienu daugiau – 137.
Raporte suskaičiuoti visi tarptautiniai perėjimai, neatsižvelgiant į krepšininkų pilietybę. Taigi, į bendrą katilą sudėta tiek lietuvių, tiek legionierių migracija tarp Lietuvos ir užsienio klubų.
Išskaidžius šiuos du srautus, proporcijos išlieka panašios. Ieškoti laimės svetur patraukė 58 lietuviai, į tėvynę sugrįžo vos vienu mažiau. Atitinkamai Lietuvą paliko 78 legionieriai, o atvyko 80 naujų.
Iki šiol Lietuvos krepšiniui buvo būdinga kitokia tendencija – eksportuoti gerokai daugiau nei importuoti.
Du išeities taškai
Pernai pagal krepšinio prekybos balansą Lietuva užėmė septintą vietą pasaulyje: iš šalies ekipų išvyko 22 žaidėjais daugiau nei atkeliavo iš užsienio.
Prieš penkerius metus lietuviai šiuo rodikliu apskritai nusileido tik ryškiai iš visų išsiskiriantiems amerikiečiams, kurie įvairiausio lygio komandas visuose žemynuose aprūpina šimtais legionierių. Tuomet krepšinio „emigrantų“ iš Lietuvos buvo net pusšimčiu daugiau nei „imigrantų“.
Dabar Lietuva nebepatenka į daugiausiai krepšininkų eksportuojančių valstybių dešimtuką.
Kad legionieriai iš Lietuvos aukščiausiame lygyje nebėra tokia paklausi prekė, matyti ir be FIBA raportų. Pavyzdžiui, 2007-2008 metų sezone Eurolygoje užsienio klubų garbę gynė 11, o Europos taurės turnyre – 12 lietuvių. Dabar tokių tėra atitinkamai trys ir du.
Krepšinis, kaip ir gamta, vakuumo nemėgsta. Pastaraisiais metais pastebimai į teigiamą pusę keitėsi tokių valstybių kaip Latvija ar Senegalas krepšinio prekybos rodikliai.
Kitos tradicinės talentų kalvės kaip Serbija ir Kroatija taip pat neprarado eksportuotojų statuso.
Priešingoje skalės pusėje be konkurencijos įsitvirtino Ispanija su savo analogų neturinčiu internacionalu ACB lygoje.
Paradoksas: nors ispanai praėjusią vasarą laimėjo 16-mečių ir 18-mečių Europos pirmenybes, o 20-mečių amžiaus grupėje tapo vicečempionais (nekalbant jau apie Kinijoje iškovotą pasaulio čempionų titulą), Ispanijos aukščiausioji lyga visoje planetoje pasižymi didžiausia legionierių proporcija. Vietiniai praėjusiame sezone nesudarė nė 30 proc. visų lygos žaidėjų, ir dėl to Ispanijos krepšininkų asociacija jau bando skambinti pavojaus varpais.
Aiškinant vienos ar kitos šalies krepšinio konjunktūrą, galimi du išeities taškai.
Jei iš šalies daugiau žaidėjų iškeliauja nei atvyksta, skirtumą sudaro jos viduje užauginti ir rinką per metus papildę krepšininkai.
Jeigu šalis yra importuotoja, tai reiškia, jog jaunimas nekompensuoja kasmetinio karjeras baigiančių veteranų nuostolio.
Kita vertus, toks dėsnis veikia tik stabilios finansinės aplinkos sąlygomis. Prastėdamos šios kuria papildomą spaudimą kelti sparnus, ką atspindi, pavyzdžiui, dabartinės migracijos tendencijos Turkijoje arba, kiek anksčiau, Ukrainoje.
O gerėdamos sąlygos sulaiko tėvynėje ir vilioja grįžti anksčiau išvykusius vietinius žaidėjus arba išplečia klubų pasirinkimą pajėgesniais legionieriais.
Lietuvoje komandų skaičius dviejose aukščiausiose lygose pastaraisiais metais nesikeitė, tad darbo vietų krepšininkams nei daugėjo, nei mažėjo.
Kas tuomet Lietuvą pavertė importuojančia šalimi – stringantis pamainos ruošimas ar finansiškai sustiprėję klubai ir konkurencingesnės pirmenybės?
Menkstanti gamyba, augantis vartojimas ir statistiką iškreipiantys veiksniai
Krepšinis.lt kalbinti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) ekipų vadovai, atsakingi už sudėčių komplektaciją, vienareikšmio atsakymo į šį klausimą neturi.
Kėdainių „Nevėžio“ sporto direktorius, žinomas krepšinio agentas Virginijus Bulotas įsitikinęs, kad žaidėjų pasiūlai smarkiai atsiliepia bendra šalies demografinė situacija ir besikeičiantys jaunimo pomėgiai.
„Sportuojančių vaikų apskritai mažėja, taip pat – ir krepšininkų. Vaikai dabar mieliau žaidžia krepšinį kompiuteriu, o ne kamuoliu. Natūralu, kad Lietuvos krepšininkų turime mažiau nei anksčiau.
Tikrai norėtųsi užsiauginti savų žaidėjų, toks ir yra mūsų tikslas Kėdainiuose. Bet jaunimą labai nusiurbia didžiųjų miestų klubai: Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Rytas“, dabar – jau ir Klaipėdos „Neptūnas“. Kitiems surinkti jaunų žaidėjų sunkiau, ypač – mažuose miestuose, kur šalia krepšinio negali pasiūlyti universiteto, išsilavinimo“, – svarstė V. Bulotas.
Jo kolega iš „Šiaulių“ klubo Mindaugas Žukauskas taip pat pažymėjo, jog LKL rinkoje besisukančių lietuvių klubams trūksta – kuo toliau, tuo labiau.
Buvusio krepšininko nuomone, tam įtakos turi augantis pirmenybių lygis, taigi, ne tik pasiūla, bet ir paklausa.
„Šiemet legionierių klubuose padaugėjo, nes LKL poreikiams lietuvių tikrai nebeužtenka. Neužtenka pirmiausia pajėgių žaidėjų, atitinkančių lygį. Jaunimo užauga, bet jis negali iškart žaisti LKL, nes krepšinio lygis pirmenybėse kyla, lyga kasmet vis stiprėja. Nekalbu jau apie užmojus LKL turėti 12 komandų – tiesiog medžiagos tam nepakaks.
Klubų biudžetai auga, didėja ir konkurencija, reikalavimai. Užtenka pasižiūrėti į minimalaus biudžeto kartelę, kurią pati lyga vis kelia aukštyn. Dabar tai – 400 tūkst. eurų, bet aš įsitikinęs, jog nė vienas klubas su tokiu biudžetu negalėtų konkuruoti. Mano manymu, realiai mažiausi biudžetai LKL prasideda nuo 700 tūkst. eurų, ir nesvarbu, kas kiek skelbia“, – samprotavo 1999 metų Eurolygos bei 2003 metų Europos čempionas.
Tiesa, M. Žukauskas atkreipia dėmesį į naują madą, iškreipiančią oficialią tarptautinių perėjimų statistiką.
Vis daugiau jaunuolių iš Lietuvos išvyksta nesulaukę pilnametystės, tobulėjimui pasirinkdami ne tik JAV, bet ir Ispaniją, Vokietiją ar kitas šalis. Paleidžiamieji raštai tokio amžiaus „perėjūnams“ nėra išduodami, tad realus šalies krepšinio eksportas yra didesnis nei skelbia FIBA.
„Jeigu išvažiuoji kažkur, kur yra stipri organizacija, galimybės tobulėti, tuomet sutinku, okey. Bet jei važiuoja tik dėl kažkokios stipendijos, to nepateisinu. Paskui bando grįžti į LKL dar nieko neįrodę, jokios statistikos nesurinkę, ir jau prašydami atlyginimų, didesnių nei iš tiesų yra verti“, – „žalio“ jaunimo nutekėjimo į užsienį efektu abejojo M. Žukauskas.
V. Buloto manymu, nepilnamečiams reikėtų gerai pagalvoti prieš perkant lėktuvo bilietą viena kryptimi, tačiau riboti jų pasirinkimo draudimais taip pat nevalia.
„Kėdainiuose turime vieną jauną žaidėją, kuris labai norėjo išvažiuoti į Italijos ketvirtą lygą, ir apsigalvojo tik įsitikinęs, koks ten krepšinio lygis. Bet Europoje yra ne vienas ir ne du centrai, kurie labai profesionaliai įgyvendina jaunimo ugdymo programas. Šeimos gali pasirinkti pačią geriausią vietą savo atžaloms tobulėti, ir kažkokių dirbtinių kliūčių čia niekas neturėtų daryti, žmonėms būtina palikti teisę rinktis“, – sakė vienas „Nevėžio“ vadovų.
O žvelgdamas į ateitį, jis neabejoja, jog lietuviai dar atsikariaus turtingesnes krepšinio rinkas.
„Tiesiog būna bangavimų: karta kartai nelygi, ir tai net nebūtinai priklauso nuo trenerių ar mokyklų darbo. Dabar auga nebloga 2000-ųjų, 2002-2003 metų gimimo žaidėjų karta. Perspektyvaus jaunimo turėtų būti pakankamai, ir ankstesnė tendencija turėtų būti atkurta“, – Lietuvos kaip krepšinio žaliavos gamintojos, o ne vartotojos, perspektyvomis tiki V. Bulotas.
