Svarbiausia – galutinis rezultatas
„Jausmas – geras. Buvo malonu grįžti į namus ir matyti krepšinio gerbėjų euforiją. Dvi savaites visa Lietuva gyveno Europos čempionatu, žmonių ir rinktinės širdys plakė vienu ritmu. Tokie dalykai ilgam išlieka atmintyje, – kupinas didžiojo krepšinio įvykių leidiniui „Savaitraštis Kaunui“ teigė G. Krapikas. – Žinoma, yra įvairių nuomonių apie mūsų vyrų žaidimą. Girdėjau sakant, kad jie šiame čempionate išspaudė savo galimybių maksimumą, bet į visus klausimus yra tik vienas atsakymas – galutinis rezultatas. Jis yra vienareikšmiai teigiamas. Esant tokiai didžiulei konkurencijai, iškovoti tiesioginį kelialapį į olimpines žaidynes galėjo tiktai didelio meistriškumo ir stiprios dvasios komanda. Šis tikslas buvo pirminė mūsų užduotis, ir ją garbingai įvykdėme. Pralaimėjimas ispanams finale negali sumenkinti to darbo, kurį didžiulėmis pastangomis nuveikė mūsų krepšininkai. Sidabro medaliai – labai didelis laimėjimas: apie juos svajoja daug komandų, bet dažnai jų negauna. Tik vienas dalykas blogas – šie apdovanojimai visada pelnomi, pralaimėjus paskutines rungtynes.“
– Kodėl Lilyje pasikartojo 2013 m Europos čempionato finalo Slovėnijoje scenarijus? Tada mūsiškiai nepasipriešino aukso žiedus laimėjusiems prancūzams, o dabar – ispanams, nors buvo kalbama, kad jiems gali pritrūkti jėgų. Gal mūsų vyrai paprasčiausiai „perdegė“ prieš lemiamas rungtynes?
– Nematau priežasčių, kodėl buvo galima „perdegti“. Olimpinis bilietas į Braziliją jau buvo mūsų kišenėje, o įvairių paralelių visada galima rasti. Nei prieš dvejus metus, nei dabar mūsų krepšininkai nebuvo laikomi finalo dvikovų favoritais, bet į tai mažiausiai reikia kreipti dėmesį. Dažnai prognozės apsiverčia aukštyn kojomis. Finalas – toks dalykas, kur tau turi pavykti numatytas žaidimo planas, o varžovams turi nesisekti. Šį kartą mums neišdegė: nesužibėjome, nežaidėme tokio krepšinio, kokį buvome susitarę žaisti ir kokio laukė visi Lietuvos rinktinės gerbėjai. Ispanai buvo pajėgesni, ir jie užsidėjo aukso karūną. Be abejo, mūsų širdyse liko kartėlio nuosėdų – pasiekę finalą, slapčia galvojome ir apie aukščiausiąją viršūnę. Tačiau joje, deja, yra tiktai viena vieta, skirta pačiai pajėgiausiai rinktinei. Apmaudu, kad ir šiemet Lietuvai čia vietos neatsirado.
– Kuo, jūsų nuomone, mūsų rinktinė šiame Europos čempionate išsiskyrė iš kitų?
– Muškietininkų dvasia – visi kovojo už vieną, o vienas už visus. Patriotizmu – visi jautė didelę atsakomybę ir garbę, kad atstovavo Lietuvai, todėl stengėsi kuo labiau išgarsinti jos vardą. Nacionaline krepšinio mokykla, kuri išugdo pakankamai didelio meistriškumo žaidėjų. Mums nereikia natūralizuotų legionierių, kurių vis atsiranda kitų šalių nacionalinėse komandose. Lietuvos krepšinio vertybės kelia sveiką pavydą varžovams, o vienas dalykas juos iki šiol stulbina – kaip tokios mažos šalies krepšinis užima trečiąją pasaulio reitingo poziciją? Tokio klausimo mums nekyla – akivaizdu ir įtikėtina, kad esame labai didelė jėga šios sporto šakos pasaulyje.
Lietuvos rinktinė galėjo būti dar galingesnė, jeigu joje būtų žaidęs Donatas Motiejūnas. Prie praradimų reikia priskirti ir Manto Kalniečio žaidimo praktikos stoką. Ši duobė atsivėrė, kai mūsų rinktinės pagrindinis įžaidėjas patyrė traumą ir beveik metus nerungtyniavo. Jonas Valančiūnas dėl rimtų priežasčių į treniruočių stovyklą atvyko pavėlavęs, po kelių treniruočių buvo priverstas jas nutraukti ir vėl skristi už Atlanto, kad pasirašytų naują ilgalaikę sutartį su Toronto „Raptors“ klubu. Grįžęs vėl pradėjo su mumis treniruotis, bet laiko jam priprasti prie kitų žaidėjų, o šiems – prie Jono, buvo likę nedaug. Buvo ir kitų trukdžių geriau pasirengti Europos čempionatui. Nepaisant jų, Lietuvos rinktinė parodė tikrąjį savo veidą ir pelnė varžovų pagarbą bei mūsų tautiečių meilę.
Europa moka žaisti krepšinį
– Kas buvo komandos lyderiai visi matė ir žino, o kas kėlė didžiausią rūpestį treneriams?
– Dėl įvairių priežasčių ne visi žaidėjai buvo geriausios sportinės formos. Todėl strigo deriniai, krepšininkų taiklumas, pasitaikė ir kitokio žaidimo broko. Tai buvo ypač akivaizdu Rygoje, kur nepasitvirtino iš anksto nustatyti stereotipai, kad patekome į lengviausią grupę, ir mūsų laukia tiesus kelias į kitą varžybų etapą. Visi varžovai žaidė labai kovingai, todėl reikėjo atiduoti daug jėgų. Pralaimėjimas belgams sukėlė kone nepasitenkinimo sprogimą – krepšinio specialistai ir rinktinės gerbėjai į perspektyvą žvelgė su nerimu.
Gerai, kad visa tai nutiko čempionato pradžioje, kai dar buvo laiko eksperimentuoti, deriniams tobulinti. Po labai sunkios aštuntfinalio dvikovos su gruzinais mūsų vyrai užtikrinčiau įveikė kitų dviejų atkrintamųjų varžybų barjerą ir įrodė, kad turėjo pakankamai potencialo prasibrauti į finalą. Mūsų planas pasitvirtino. Prasidėjus čempionatui, kitos pajėgios rinktinės demonstravo savo galią, bet vėliau greitai išsikvėpė ir išvažiavo namo, nepateisinusios savo gerbėjų lūkesčių.
– Kuo jums, kaip treneriui, buvo naudingas šis Europos čempionatas?
– Kiekvienas aukšto rango turnyras yra gera mokykla ir treneriams. Viena vertus, dirbdamas su geriausiais savo šalies krepšininkais, pats neišvengiamai tobulėji. Antra vertus, čempionate pastebi naujausias krepšinio koncepcijas, žaidimo modeliavimo ir kitus kolegų darbo principus. Iš jų atsirenki pačius naudingiausius, dediesi į galvą ir, grįžęs į savo klubą, pritaikai.
Nors visa atsakomybė rinktinėje teko jos vyriausiajam treneriui Jonui Kazlauskui, man, kaip vienam jo asistentų, šis čempionatas taip pat kainavo nemažai nervų. Ypač kai pasipildavo mūsiškių klaidos, strigdavo jų žaidimas abiejose aikštelės pusėse. Eilinį sykį pajaučiau kiekvienų rungtynių svarbą, ieškojau sprendimų, kaip išbristi iš sunkių padėčių, patariau treneriui ir žaidėjams, juos drąsinau. Manau, kad jokios trenerių konferencijos, seminarai neduoda tiek naudos, kiek Europos čempionato potyriai.
– Kokių Europos vyrų krepšinio tendencijų pastebėjote?
– Visų komandų lygis panašėja. Dabar Europoje visi moka žaisti krepšinį, turi ryškių lyderių, vedančių paskui save partnerius ir pasiekiančių neblogų rezultatų. Čekai, belgai, suomiai ir latviai stipriai pažengė į priekį. Į juos stengiasi lygiuotis net ir tos šalys, kurios dar prieš keletą metų atrodė kaip šios sporto šakos nykštukės. Taigi, autsaideriai egzistuoja tiktai popieriuje, bet ne krepšinio aikštelėje, todėl prognozės buvo nieko vertos. Pagal kai kurių šios sporto specialistų įžvalgas, Kroatijos, Graikijos, Turkijos ir kitų didelių krepšinio valstybių rinktinės turėjo dalytis medalius, bet jos net nepateko į pusfinalius. Ateityje ir mūsų laukia dar didesnė konkurencija, todėl privalome dar intensyviau dirbti, ieškoti naujų krepšinio talentų, juos ugdyti, pasitelkdami naujausias šios sporto šakos technologijas.
Žalgiriečiai – rinktinės pergalių kalviai
– Koks „Žalgirio“ žaidėjų indėlis į sidabro spalvos laimėjimą?
– Labai solidus. Lietuvos nacionalinei komandai atstovavo penki žalgiriečiai. Mantas Kalnietis, Renaldas Seibutis ir Paulius Jankūnas žaidė starto penkete ir atlaikė didelius fizinius bei emocinius krūvius. Jie buvo vieni rinktinės laimėjimų kalvių. Robertas Javtokas irgi žaidė naudingai, ypač stabdydamas grėsmingų varžovų „centrų“ atakas. Jaunasis Lukas Lekavičius – ateities įžaidėjas. Jis irgi gerai užsirekomendavo rinktinėje ir jai padėjo grupės varžybose, sukaupė naudingos patirties. Prie žalgiriečių priskiriu ir fantastiškai žaidusį Joną Mačiulį, kuris savo profesionalią krepšininko karjerą pradėjo mūsų komandoje. Neatsitiktinai Jonas su kitu Jonu (Valančiūnu – aut. past.) pateko į simbolinį geriausių Europos čempionato žaidėjų penketą.
– Ar buvo sunku įsitraukti į savo tiesioginį darbą „Žalgirio“ klube?
– Visai nesunku. Tai – mano svajonių darbas, nes beveik visas mano gyvenimas susijęs su legendiniu „Žalgiriu“. Apie jį nenustojau galvojęs ir dirbdamas rinktinėje, padėdamas Jonui Kazlauskui. Palaikiau ryšį ir su klubo vadovais, su savo asistentu Šarūnu Jasikevičiumi, kuris, kaip ir prieš metus, rengė komandą naujam sezonui. Šarūnas ir kiti mūsų klubo treneriai gerai padirbėjo – tai rodė „Žalgirio“ kontrolinių rungtynių rezultatai. Neneigsiu, pasirengimo pradžia buvo nelengva. Iš pradžių komandoje stigo net devynių žaidėjų, kurie atstovavo ne tik įvairioms Lietuvos rinktinėms, bet ir Australijos, Estijos ir Latvijos nacionalinėms ekipoms. Treniravosi tiktai trys pagrindinės sudėties krepšininkai ir dublerių ekipos jaunimas. Lietuvos rinktinės nariai į komandą įsiliejo, likus vos kelioms dienoms iki LKL čempionato pradžios. Tačiau jie yra profesionalai ir, manau, gana greitai persiorientuos į klubinį krepšinį.
– „Žalgiris“ bus pajėgesnis negu praėjusį sezoną?
– Tikėkimės. Kaip sakė klubo generalinis direktorius Paulius Motiejūnas: „Atsiradus galimybei, komandos sudėtis bus stiprinama.“ Tokią galimybę suteikė naujasis generalinis klubo rėmėjas „Olympic Casino“. Mūsų gretas
sustiprino labai svarbus Lietuvos rinktinės gynėjas Renaldas Seibutis ir aukšto lygio vidurio puolėjas Ianas Vougioukas iš Graikijos. Dabar popieriuje esame gana solidi komanda, bet netrukus tai reikės įrodyti aikštelėje.
„Žalgiris“ yra „Žalgiris“: jis visada turi būti motyvuotas, žaisti aukščiausio lygio krepšinį. Nacionaliniame fronte užduotys tos pačios – apginti LKL čempionų ir LKF taurės laimėtojų titulus, o Eurolygos turnyre stengsimės dar aukščiau pakelti savo kartelę. Koks bus tas aukštis, pamatysime. Pirmiausia reikia įgyvendinti pradinę užduotį – patekti į „Top 16“ komandų grupę. Tai bus nelengva, nes visi Eurolygos klubai apie tai kalba ir stiprina savo gretas žinomais krepšininkais.
– Esate ištikimas „Žalgiriui“. Ar dėl jo nenuskriaudžiate savo šeimos, kuri gyvena Vokietijoje?
– Turiu puikią šeimą, kuri supranta mano darbą ir mane palaiko sunkiais gyvenimo momentais, nors mus skiria tūkstančiai kilometrų. Žmona Ingrida gyvena kartu su dukra Joana netoli Frankfurto prie Maino. Joana baigė J.W. Goethes universiteto teisės fakultetą, reziduoja šio miesto teisme ir rengiasi antrajam valstybiniam egzaminui. Sūnus Gytis baigia verslo vadybos magistro studijas Austrijos Graco universitete.
Abu mano vaikai buvo atvykę į Lilį, kad susitiktų su manimi ir palaikytų Lietuvos rinktinę. Žmoną taip pat netrukus pamatysiu – ji atvyks į Kauną. Šiuolaikinės ryšio technologijos padeda labai artimai bendrauti su visais šeimos nariais ir per atstumą. Net kai nematome vienas kito, visada jaučiame vidinį ryšį: mūsų širdys plaka vienu ritmu.
