Susidūrė su rimta konkurencija
Jau nuo mažų dienų abu broliai iš savo bendraamžių išsiskyrė ūgiu, kieme jie labiau mėgdavo kamuolį ne spardyti į vartus, o mėtyti į krepšį, be to, netoli jų namų buvo V. Knašiaus krepšinio mokykla – visi ženklai rodė, kad berniukai turi pasukti krepšinio keliu. Tai pastebėjo ir dvynių tėtis, į pirmąją krepšinio treniruotę juos atvedęs antroje klasėje.
„Mūsų tėtis pats buvo rankininkas, bet nusprendė atvesti į krepšinį. Nežinau kodėl“, – šyptelėjo 202 cm ūgio Mindaugas, už brolį žemesnis trimis centimetrais.
Krepšiniu abu jie užsikrėtė akimirksniu – kamuolį bumbsėdavo ne tik treniruotėse, bet ir kiemo aikštelėje. O čia ir užvirdavo tikroji broliška kova.
„Patikėkite, tikrai visko buvo, – juokėsi Mindaugas. – Kai žaisdami kieme atsidurdavome vienas prieš vieną, tai kovodami ir apsistumdydavome, ir apsimušdavome.“
„Bet konkurencijos, kuris geresnis, kuris blogesnis – nebuvo. Labiau trokšdavome pergalės, nes juk visada norisi nugalėti brolį“, – čia pat pridėjo Arvydas.
Tačiau krepšinio mokykloje broliams teko susidurti su kur kas rimtesne konkurencija – 1993 metais Klaipėdoje gimė gana talentinga aukštaūgių karta, kuriai taip pat atstovavo Artūras Gudaitis ir Laimonas Chatkevičius.
Negana to, Arvydas ketvirtoje klasėje patyrė sunkią traumą – treniruotės metu krito ant parketo ir susilaužė abu dilbio kaulus. Mėnuo gipse, dar dvi savaitės reabilitacijoje, ir krepšininkas vėl sugrįžo į komandą. Bet neilgam. Netrukus trauma pasikartojo. Tiesa, šįkart – itin apmaudžiomis aplinkybėmis.
„Mokykloje, per pietų pertrauką, leidžiantis laiptais žemyn, vyresnių klasių moksleivis pakišo man koją, todėl aš nusiridenau laiptais. Nors tą kartą lūžo vienas dilbio kaulas, žaisti vėl negalėjau pusantro mėnesio, o po to ir vasara atėjo. Naujajame sezone dar iki lapkričio sportavau su pirma komanda, bet po to išėjau į antrą, kurioje daug aukštaūgių nebuvo“, – prisiminė A. Kačinas.
Patekęs pas Justą Bražą Arvydas atgal nebeatsigręžė ir liko antroje komandoje. Bet atskirai nuo brolio jis nebuvo ilgai – Mindaugas savanoriškai pasiprašė nusileisti laipteliu žemyn.
„1993-iųjų aukštaūgių karta buvo stipri, todėl Mindaugui tekdavo žaidimo laiku dalintis su Laimonu ir Artūru. Jis buvo labai darbštus ir ambicingas, todėl pasakė, kad jam trūksta žaidimo laiko, ir pasiprašė perkeliamas į antrą komandą. Taip broliai vėl žaidė kartu. Tačiau po pusmečio Mindaugas sugrįžo į pirmą“, – prisiminimais dalijosi pirmasis dvynių treneris Virgilijus Zakrys.
Pasuko skirtingais keliais
Ir tai buvo paskutinis kartas, kai dvyniai rungtyniavo kartu. Sparčiai tobulėti ėmęs Mindaugas pamažu ėmė stoviniuoti ir ant jaunimo rinktinių slenksčio, o traumas išsigydžiusiam Arvydui brolio pavyti jau nebepavyko.
„Jie dvyniai, bet ir skirtingi. Jų keliai išsiskyrė jau krepšinio mokykloje, todėl ir meistriškumas skyrėsi. Arvydui su krepšiniu buvo kiek sunkiau – Mindaugas turėjo daugiau talento. Bet jie abu darbštūs, pareigingi, labai ištikimi, tvarkingi, disciplinuoti – užaugę geroje šeimoje“, – apie klaipėdiečius atsiliepė Marius Tamolis. Treneris, kuris padarė didžiausią įtaką tiek Mindaugo, tiek Arvydo karjerai.
Kai M. Kačinas ir A. Gudaitis nepateko į Lietuvos 17-mečių rinktinės, vykusios į pasaulio čempionatą, dvyliktuką, abu aukštaūgiai vasarą nusprendė padirbėti individualiai, todėl pagalbos kreipėsi į M. Tamolį. Šis po sezono „Neptūno“ trenerio asistento kėdėje kaip tik buvo perėmęs LCC universiteto komandos vairą.
Mindaugas į bendras treniruotes pasikvietė ir Arvydą, o jau nuo rudens dvyniai sportavo dviem frontais: su V. Knašiaus ir LCC komandomis. Bet tuomet broliai nusprendė pasukti skirtingais keliais – Mindaugas kartu su savo komandos draugu L. Chatkevičiumi pakėlė sparnus į JAV, o Arvydas liko Klaipėdoje.
„Treneris Marius man pasakė, kad turėčiau pamėginti išvažiuoti 12-oje klasėje, todėl aš ir nusprendžiau išbandyti savo šansus. Išvažiavau, man patiko, treneris iš universiteto mane pamatė ir taip viskas prasidėjo“, – prisiminė Mindaugas, pastaruosius ketverius metus NCAA čempionate gynęs Pietų Karolinos universiteto garbę.
„Aš irgi turėjau minčių vykti į JAV, tačiau 12-oje klasėje jau žaidžiau RKL, todėl nusprendžiau likti Lietuvoje ir mokslus baigti čia. LCC universitetas buvo gera vieta – ir mokslai, ir sportas susiderino“, – prisiminė Arvydas, dabar galintis pasigirti tarptautinio verslo administravimo diplomu.
Nesigaili nė vienas
Tuo pačiu krepšinio keliu nuo pat vaikystės žengę broliai nuolat pasukdavo skirtingais takeliais, tačiau nei vienas, nei kitas savo pasirinkimais nesigaili. Ir panašu, kad neprašovė nė vienas, nes abu tendencingai tobulėjo: tiek Mindaugas NCAA čempionate, tiek Arvydas RKL pirmenybėse per keturis sezonus nuolat gerino savo asmeninę statistiką.
Pirmasis brolis, būdamas pirmakursis, JAV studentų lygoje aikštėje praleisdavo po 20 minučių ir rinkdavo po 4,9 taško bei 3,7 atšokusio kamuolio, o paskutiniais metais jau vidutiniškai žaisdavo 29 minutes, per kurias pelnydavo 9,9 taško ir 5,1 atkovoto kamuolio.
Tuo metu Arvydas per keturis sezonus trečioje pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio lygoje savo minučių skaičių padidino nuo 19 iki 23, taškų – nuo 4,6 iki 9,3, o po krepšiais sugriebtų kamuolių – nuo 5 iki 7,4.
„Vasarą buvo galimybė sužaisti porą rungtynių prieš JAV universitetus, tai labiausiai skiriasi žaidėjų fizinis pajėgumas ir greičiai: RKL tempas būna banguotas – kartais žaidėjai netgi pailsi, o NCAA visas 40 minučių krepšininkai bėga nesustodami“, – šyptelėdamas pagrindinį skirtumą įvardijo Arvydas.
„Patirtis – labai įdomi. Tikrai nesigailiu, nes ne visi gauna šansą varžytis tokiame aukštame universitetų lygyje. Buvau gerame universitete su dideliu biudžetu, todėl mane viskuo aprūpino – tereikėjo tik sunkiai dirbti ir atsiduoti sportui“, – apie Pietų Karolinos universitetą, kurio krepšinio komanda „Gamecocks“ šiemet „Kovo beprotybėje“ prasibrovė į finalo ketvertą, atsiliepė Mindaugas.
Stebint brolį per ESPN ar kitus nacionalinius JAV televizijos kanalus, Arvydo graužaties jausmas neapimdavo, tačiau jis pripažįsta – maža pavydo gyslelė virpėdavo.
„Brolis žaidė prieš dabartinius NBA žaidėjus: Juliusą Randle'ą iš Los Andželo „Lakers“ ar Karlą-Anthony Townsą iš Minesotos „Timberwolves“. Jis turėjo prieš tokius varžytis, su jais stumdytis ir kovoti dėl kamuolio – jautėsi tik toks sportinis pavydas, nes norėtųsi ir pačiam išmėginti jėgas prieš tokius krepšininkus. Bet svarstymų, kad „ech, gaila, kad neišvažiavau“ – nebuvo“, – atviravo A. Kačinas.
Bet abu, kaip susitarę, tvirtina tą patį – tobulėti JAV ar Lietuvoje, didelio skirtumo nėra: svarbiausia paties krepšininko noras ir pastangos.
„Viskas priklauso nuo individualaus žmogaus: kai kuriems išvažiavimas į JAV padeda, kai kuriems – ne. Viskas priklauso nuo įdedamo darbo. Aš galbūt ir Lietuvoje galėjau išsikovoti teisę žaisti LKL. Bet sakau, aš tuos 5 metus, praleistus JAV, labai sunkiai dirbau, todėl dabar ir turiu tokius rezultatus“, – svarstė M. Kačinas.
Keliai sugrąžino į Klaipėdą
Pietų Karoliną ir Klaipėdą skiria net 7,5 tūkst. kilometrų bei septynios laiko juostos, tačiau broliškas ryšys net ir tokiu atstumu veikė be didesnių trukdžių.
„Sunkiais momentais jis mane visada palaikydavo: juk kai esi toli nuo šeimos, visada norisi pašnekėti. Pirmas, kuriam skambindavau – būdavo brolis: pašnekėdavome apie viską, ne tik apie krepšinį. Per tuos metus vienas kitam tikrai padėdavome“, – prisiminė Mindaugas.
Viešbučių vadybos diplomą įgyti norėjęs M. Kačinas NBA Vasaros lygą iškeitė į praktiką, todėl pabaigęs mokslus dar nežinojo, kur pradės savo profesionalo karjerą.
Rugpjūčio mėnesį sugrįžęs į Lietuvą aukštaūgis norėjo kuo geriau pasiruošti naujajam sezonui ir savanoriškai pasisiūlė prisijungti prie „Neptūno“, kuriam tuo metu trūko žaidėjų, treniruočių stovyklos. Ir viskas pasisuko tokia linkme, kad aukštaūgis sužavėjo Dainių Adomaitį ir iš uostamiesčio vadovų sulaukė pasiūlymo pasirašyti dvejų metų sutartį.
„Ir aš jiems patikau, ir man Klaipėdoje patiko – labai geras kolektyvas, visi malonūs ir draugiški. Džiugu, kad viskas taip susiklostė, – gyvenimo posūkiu džiaugėsi Mindaugas. – Pasilikau dar ir dėl D. Adomaičio, nes jis – labai geras treneris. Dėl jo norisi stengtis ir aikštėje kovoti dėl kiekvieno kamuolio: visi mato, kad jis siekia vien tik pergalių bei nori padėti žaidėjams tobulėti. Esu labai laimingas, po būtent Dainius yra mano pirmasis treneris po universiteto.“
Bet broliui sugrįžus į Klaipėdą, Arvydas išvyko į kitą Lietuvos kraštą – sukirto rankomis su NKL rungtyniaujančia Jonavos komanda. Tačiau joje per 15 rungtynių 101 kg svorio centras pasireikšti gaudavo tik po 11 minučių, per kurias spėdavo pelnyti 2,3 taško ir atkovoti 1,9 kamuolio. O ir pati ekipa skendo antros pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio lygos dugne, todėl bendru sutarimu A. Kačinas grįžo į jo visada laukiančią LCC komandą.
Taip po penkerių atskirai praleistų metų brolius likimas vėl atvedė atgal į gimtąją Klaipėdą.
„Namai namučiai“, – juokdamasis pareplikavo Mindaugas.
„Jonavoje pasikeitė treneriai, o naujasis manęs nematė savo schemose, todėl negaišinau nei savo, nei jų laiko ir abipusiu susitarimu išsiskyrėme. Marius Tamolis dar anksčiau sakė, kad jeigu noriu, galiu sugrįžti, todėl taip ir pasirinkau“, – aiškino Arvydas.
Po ilgos pertraukos tame pačiame mieste gyvenantys broliai išskirtiniu gyvenimo momentu stengiasi naudotis ir dažnai laisvalaikį praleidžia kartu bei neretai apsilanko vienas kito rungtynėse. Tiesa, gyvena jie ne kartu.
„Beveik kiekvieną dieną susitinkame: kartu papietaujame ar dar kažką nuveikiame“, – pasakojo Mindaugas.
„Būna, kad kartais pasidarome ir bendrų treniruočių. Kai brolis turi rytą laisvą ir nori padirbėti, tai susirenkame pasportuoti: ir metimus atliekame, ir į treniruoklių salę nueiname“, – pridėjo Arvydas.
Ateityje broliai norėtų vėl kartu žaisti vienoje komandoje, tačiau dabar abu koncentruojasi ties savo asmeninėmis karjeromis.
„Stengtis kopti kopėčiomis į viršų ir tiesiog išeiti į aukštesnį lygį“, – paklaustas, koks pagrindinis jo tikslas, nedaugžodžiavo LKL čempionate po 6,5 taško pelnantis ir po 5,7 atšokusio kamuolio sugriebiantis Mindaugas.
„Noriu žaisti kuo aukštesniame lygyje, – tarsi susitaręs identiškai atsakė Arvydas. – Bet dabar mano pagrindinis tikslas – sugrįžti į NKL, nes pirmas blynas buvo prisvilęs, nespėjau nė kojų apšilti.“
