Portalas DELFI kartu su „Aurum“ ledais pristato unikalų projektą „100 žingsnių per Lietuvą“, kurio metu renkami įdomiausi ir gražiausi Lietuvos kampeliai. Jūs balsuodami renkate, o aš keliauju pasižvalgyti po tas vietas, kurios surenka daugiausiai jūsų balsų.
Fanfaros ir fejerverkai! Na, pastarųjų gal ir nereikia, kai tokia sausra miškuose – pavojinga. Bet būgnais ir dūdomis tikrai galėtų kas nors pagroti. Išrinktas gražiausias mūsų šalies kaimas, kuriuo tapo Grabijolai. Jame retai vyksta linksmybės, retai, kas nors, ką nors švenčia, gal tik du kartus per metus. Todėl visos Lietuvos žmonių sveikinimai tikrai nepamaišytų.
Grabijolų kaimas esantis Elektrėnų savivaldybėje varžėsi su tokiais gražuoliais kaip Daugirdai, Kašėtos, Vaikšteniai, Musteika, Zervynos, Gataučiai, Ginučiai. Antroje balsavimo vietoje liko Mingės kaimas Šilutės rajone.
Kelionė iš sostinės iki Grabijolų trunka maždaug 45 minutes, važiavimą kiek apsunkina žvyrkelis per miškus. Kitaip šios vietos nepasieksite. Važiuojantiems nerekomenduoju prieš tai plauti automobilio, nes po stipriai dulkėtos kelionės vėl teks jį blizginti. Bet važiuoti ir pamatyti tą vietą – būtina.
Nuo kaimo-nugalėtojo grožio net kvapą užgniaužia. Vos žengus pirmus žingsnius atrodo, kad tai ne tikra, o dekoratyvinė gyvenvietė. Tokia tvarkinga, tokia prižiūrėta. Vos viena Grabijolų gatvė, o iš abiejų jos pusių – namas prie namo. Devyniasdešimt devyni procentai – senos, medinės sodybos. Tvarkingai nudažytos, išbalintomis langinėmis. Ir tik vienas kaimo namas plytinis. Jį vietiniai keiksnoja, nes visą aplinkinį grožį darko. Bet vasaros metu, kai lapais apželia medžiai ir krūmai – to baisuoklio beveik nematyti.
Kaimas mažas, gatvė trumpa, o jos pabaigoje – kaip koks stebuklas – Neries krantas. Suolelis pasigrožėti upės vingiais. Nuostabi vieta pasimatymams. Tik deja, beveik nenaudojama. Teko pūsti dulkes nuo suolelio.
„Nei vieno geriančio, nei vieno bandito. Mūsų policijos įgaliotinis daugybę metų nėra gavęs iškvietimo čia važiuoti“, - iškart Grabijolus pagiria Vladislava Valantavičienė, Kazokiškių seniūnė. Būtent jos vadovaujamai seniūnijai tenka garbė tvarkyti gražiausio kaimo reikalus. Pažvelgusi į savo dokumentus ji tiksliai gali pasakyti, kad šiuo metu Grabijoluose stovi 26 sodybos. Deja, daugelyje jų jau nebėra pastovių gyventojų. Vladislava susimąsto ir rankų pirštais suskaičiuoja, kad iš viso kaime liko vos 6 žmonės, kurie jame nuolat gyvena. Dar keli vietiniai migruoja. Kai orai būna geri – tupi kaime, kai atšąla – keliauja pas vaikus į didmiesčius. Ir dar viena moterytė, kuri savo troboje beveik nebūna, nes kiekvieną savaitę kviečia greitąją pagalbą ir išvyksta į ligoninę. Po to sugrįžta, kelias dienas, kartais net savaitę pabūna, o tada vėl kviečia greitąją.
Tik šiltais vasaros savaitgaliais žmonių daugiau, į kaimą atvyksta jau mirusių gyventojų anūkai ir proanūkiai. Jie rūpinasi palikimu – nuostabaus grožio sodybomis.
Reikia būti kvailam, kad nenorėtum tokioje nuostabioje vietoje turėti vasarnamio. Todėl retai čia kas ką parduoda. Vis tik, pasitaiko tokių atvejų. Štai seniūnė Vladislava rodo į vieną iščiustytą sodybą, kurioje stovi net keli namai, didžiulė pieva, yra net atskiras-asmeninis priėjimas prie Neries kranto.
„Kai Lietuvoje buvo litai toji sodyba kainavo milijoną litų! Visi aplinkiniai kaimai apie tai kalbėjo. Bet praėjo jau nemažai metų, o tos gražuolės niekas neperka. Dabar kaimynai sako, kad savininkai atpigino, prašo 190 tūkstančių eurų“, - vietines nekilnojamo turto subtilybes atskleidžia seniūnė. Padūsavome mudu prie tos gražiosios sodybos tvoros, kad abu tokios norėtume, bet kad kainuoja kaip du butai Vilniuje. Prabangos prekė. Ne veltui iš visų pusių saugos kameros pritvirtintos.
Grabijoluose nėra jokios įstaigos – nei pašto, nei parduotuvės, nei kiosko – nieko. Tik tie 26 gyvenami namai. Seniūnė Vladislava sako, kad du kartus per savaitę atvyksta parduotuvė ant ratų. To gyventojams ir užtenka. Pasimelsti į bažnyčią vietiniai kartais važiuoja iki Kazokiškių. Daugiau tiems šešiems gyventojams nieko nereikia. Vyresni jie jau žmonės, ne tokie mobilūs, kokie būdavo anksčiau.
Vyriausiajai gyventojai Anastasijai 92 metai, šiuo metu ji išvykusi gydytis. Antra pagal amžių – Viktorija, jai 90 metų.
„Nesijaučiu dar senutė, man patinka gyventi, patinka čia gamtoje pabūti“, – pasitiko ji mus su seniūne visa linksma, kaip ilgai lauktus svečius. Viktorija iš tų vietinių, kurie žiemos metu būna išvykę pas savo vaikus. „Pusiau čia gyvenu, pusiau Vilniuje, Šeškinėje. Ten man ne taip patinka, čia geriau. Bet sunku vienai, vyrą palaidojau daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Gražus buvo, žilais plaukais, kaip aš dabar“, – juokiasi Grabijolų gyventoja.
Kaimynai kiek gali padeda senutei, atneša jai daržovių, kartais jau pagamintų patiekalų. Visi čia kaip artimiausi giminės, nesipyksta, viskuo dalijasi. „Labai mėgstu šventes, tada su kaimynais visi kartu susėdame“, - sako Viktorija. Dabar labiausiai ji laukia savo anūko 45 jubiliejaus, kai suvažiuos pusė giminės.
Išeinančią iš Viktorijos namų sutikome Antaniną, kitą vietinę. Ji dūsavo, kad kaime gyvenimas nėra labai pavydėtinas. „Man čia nuobodu. Vasara dar nieko, pavaikštau aplinkui, darže pasikapstau, bet žiemos metu... Sėdžiu ir nėra ką veikti. Visiška tyla aplinkui“, – dejavo Antanina. Ji girdėjo, kad miestuose dabar daug kas internetu naudojasi, kad tame tinkle įdomių dalykų galima surasti, bet pati neturi nei kompiuterio, nei interneto. „Kur man paimti tuos internetus?“ - klausė ji. Bet tada pasigyrė, kad jos televizorius vis dar neblogai rodo, todėl stengiasi nepraleisti gerų filmų, serialų ir žinių. Įdomiausias mūsų pokalbis buvo apie šios moters profesiją.
– Ar dirbate ką nors?, - paklausiau.
– Baik, baik, per sena jau, - šypsodamasi atsakė.
– Tai, o kokia profesija jūsų?, - toliau neatstojau.
– Ką, ką? - ėmė tikslintis.
– Profesiją. Kuo dirbote, kokios pareigos buvo? - toliau uždavinėjau savo miestietiškus klausimus.
– Miške aš. Visą gyvenimą uogas ir grybus rinkau. Kokie čia dar darbai? Tik miškas aplinkui, - ėmė garsiai juoktis ji.
Seniūnė Vladislava labai norėjo pristatyti ir šio kaimo jaunimą. Taip, yra Grabijoluose ir tokių. Štai jums – Alvydas Morkūnas, vienas iš jauniausių. Jam tik 66 metai. Pats sveikiausias, daugiausiai jėgų turintis. Todėl visi likę gyventojai nuolat Alvydo prašo pagalbos, ką nors suremontuoti, atsukti, prikalti, panešti. Jeigu tik koks reikalas – iškart prireikia Alvydo. O jis žmogus geras, padeda kiekvienam.
„Beveik visą gyvenimą buvau kaunietis, bet nusibodo man miestas. Nusprendėme su žmona, kad persikelsime į Grabijolus, nes čia gyveno tėveliai“, - prisistato vyras.
Jis patvirtina seniūnės žodžius, kad nei kaime, nei aplinkui nėra jokių banditų. „Vienas toks bandė šakotis, vagystėmis užsiiminėjo, bet aplaužiau aš jam sparnus, pasakiau, kad ilgai nekovosiu – priduosiu policijai ir viskas bus baigta. Apsiramino, nuo alkoholio užsikodavo. Dabar pas mus rojus“, - kaimą giria Alvydas. Jam patinka būti tarp kaimo jauniausių, jaučiasi naudingas bendruomenei, visi vyresnieji vis pagiria.
Miestą į Grabijolus iškeitė ir Genovaitė Černeckienė su vyru. 30 metų ji gyveno Kaune, po to 10 metų Vilniuje. Pastaruosius 12 metų save vadina kaimiete. Grabijolai – jos tėvų ir senelių gimtinė, pati brangiausia pasaulyje vieta. Todėl ir sugrįžo Genovaitė čia, nori rūpintis sodyba, kad ji nesunyktų, kad atrodytų taip gražiai, kaip kadaise tėvų ir senelių prižiūrėta.
„Vyras, vaikai sakė – remontuojam, atnaujinam. Pasakiau – nereikia, nenoriu. Man patinka, kad čia niekas nepakeista, grynai, kaip senovėje. Net durys tos pačios, kaip mano vaikystėje. Galėjome mes ir vandentiekį įsivesti, kaip kiti, bet atsisakiau šitos minties. Geriam tik iš šulinio“, - savo sodybą pristatė ji. Labiausiai Genovaitė didžiuojasi savo šiltnamiu, kuriame auga ne tik pomidorai. Ten ji įsirengė tikrą ponios vasarnamį. Pasistatė šiltnamio gale porą senų sofų, patiesė ant jų rožinius pledus. Pastatė ir du foteliukus, bei staliuką. „Kavutei gerti, svečiams priimti, poniškai pabūti“, - kviesdama pasidairyti po šiltnamį aiškino jo šeimininkė. Patikėkite, tikrai neeilinė vieta. Nieko panašaus dar niekur neteko matyti.
Genovaitė ir kaimynas Alvydas yra Grabijolų aktyvistai. Jie pasirūpina, kad per valstybines šventes ant kiekvienos sodybos namo plevėsuotų mūsų šalies trispalvė. Taip pat jiedu organizuoja naujųjų metų sutikimą, kai visi 6 kaimo gyventojai nueina prie upės, apsikabina, kartais ir padainuoja. Dar kaimo žmonės švenčia Jonines, tada čia suvažiuoja ir giminių, būna pati gražiausia diena metuose.
Išgirdusi, kad Grabijolai pripažinti gražiausiu Lietuvos kaimu Genovaitė vos nepravirko. „Tai nuostabu, čia tikrai labai gražu. Ypatingai džiaugiuosi, kai turistai pas mus pasirodo, papasakoju istorijų, parodau, kaip gyvename“, - atsirėmusi į stalą, savo sodybos kieme, džiūgavo ji. Vietiniai tikisi, kad dabar, kai apie kaimą perskaitys visa Lietuva – čia ims plūsti minios smalsuolių. „Gal Lietuvos žmonės ir vėl pamils kaimus, gal vėl į juos suvažiuos gyventi?“ - viltingai kalbėjo Genovaitė.
Kaimo seniūnė Vladislava sako, kad turistai kartais čia tikrai atvyksta. Būtent nuo Grabijolų prasideda įspūdingas Neries regioninio parko pažintinis takas. Tuo taku, ilgus kilometrus mėgsta eiti moksleiviai, bei studentai. „Dabar gal ne tik dėl tako važiuos, bet ir Grabijolų pamatyti “, - mūsų ekskursiją užbaigė seniūnė.
Kita kelionių projekto „100 žingsnių per Lietuvą“ stotelė – gražiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas. Jį išrinkti galite paspaudę ČIA.
