Su amžiumi darausi švelnesnis, ir apie restoranus rašau vis meiliau, iš manęs spinduliuoja gera nuotaika, todėl daugelis pagrįstai klausia: o kur gi siaubo istorijos?
Mes norime paskaityti, kaip Užkalnį baudė už jo rajumą, o jis vis džiūgauja skaniai pasisotinęs.
Štai ir vakar pasakojau apie tai, kas yra Lietuvos gastronomijos ir geros patirties viršūnė (ir dar mano gimtajame Kaune): „Užkalnis vėl Kaune: aplankė geriausią Lietuvos restoraną ir brangiai pavalgė”.
O prieš aštuonerius metus parašiau apie nuoširdžiausią ir kaimietiškiausią Lietuvos namų virtuvės vietą Salantuose, „Tautos mėgstamiausias Lietuvos restoranas – Žemaitijoje“, ir tai tai suerzino įdomią visuomenės dalį, kuri ėjo į „Pakalnutę” ir labai stengėsi parašyti, kaip jiems nepatiko, nes patikti ten gali tik neišmanėliams, kuriuos dar ir užkamšo kyšiais.