Užkalnis medvilnės šalyje. Viduramžių žiaurumai, rusų kalbos kultas ir jokio vietinio alaus

„Iš Londono pas mus atvykote, sere?“, – mandagiai rusiškai pasiteiravo liokajus dideliame ir tviskančiame užsienietiško prekės ženklo viešbutyje Taškento centre, ir man persuko smegenų likučius, kurie dar buvo nepersukti po pokalbio su taksi vairuotoju iš oro uosto (vairuotojas man išaiškino, kad niekur pasaulyje nėra tokio gero poilsio, kaip Uzbekistane – jis pats nebuvo buvęs niekur kitur, bet jo tikėjimas buvo stiprus).

Kad liokajus žino, iš kur atvykęs, nieko nuostabaus (čia Tokijuje mačiau tokį patį fokusą „Park Hyatt“ viešbutyje: apačioje pasitinka tarnautojas, greitai meta akį į oro linijos etiketę su pavarde, susisiekia su recepcija per raciją, pasako pirmas keturias pavardės raides ir, kai jau atvykstate į keturiasdešimtojo aukšto holą, ten turi pasiruošę jūsų popierius ir tokiu būdu jums susitaupo trisdešimt sekundžių). Čia viskas paprasčiau: ant mano krepšio, kurį nesunkiai pats būčiau nusinešęs, „British Airways“ pakabukas ir tos pačios oro linijos etiketė.

Bet kodėl „sere“? Ne „pone“, ne „drauge“, ne „jūsų šviesybe“, bet būtent „sere“? Paprasta.