Lietuvių kelionę Armėnijoje apkartino girti traukinio palydovai: naktį veržėsi į kupė, kol nepagrasinome policija

Kadangi paskutinis mano tekstas pasakojantis kaip vakarėliuose Maskvoje kovėmės už Lietuvos garbę ir orumą sulaukė nemažo susidomėjimo, tai paskatino mane dar kartą atsigręžti į buvusią sovietinę erdvę, nors jau buvau sumąstęs pereiti prie egzotiškesnių kraštų. Taigi, tuomet vėl persigalvojau ir prisiminiau, kad esu nemažą keliavimo patirtį išgyvenęs bei linksmų nuotykių patyręs dar vienoje postsovietinėje šalyje – Armėnijoje. Todėl nusprendžiau nieko nelaukdamas perstumti tą šalį į eilės priekį. Ir taip, ponios ir ponai, pasitikite – Armėnija.

Tos patirtys yra stipriai sąlygotos tuo, jog Armėnijoje turiu draugų, su kuriais kadaise susipažinau, kai pagal studentų mainų programą gyvenau ir dirbau JAV. Tada, pamenu, dirbome, gyvenome ir bendravome daugiausia su studentais iš postsovietinių arba bent jau iš kitų Rytų bloko šalių. Paskui, su kai kuriais, neužsilikusiais JAV ir grįžusiais į savo gimtąsias šalis, bendravimas tęsėsi ir toliau. Šis bendravimas buvo ne tik smagus, bet ir praktiškai naudingas, nes davė daugiau motyvacijos ne tik nukeliauti į savo bičiulių gimtuosius kraštus, bet ir nukeliavus gauti jų realų rūpestį bei pagalbą, kas leido patirti ir pamatyti daugiau nei tą gali padaryti eilinis turistas.
Užteks tų įžangų, eikime prie esmės.