Prabangių, liukso klasės viešbučių tinklas „Regent“ 1970 metais atsirado Honkonge. Tai asmeninis legendinio britų viešbutininko Roberto H. Burnso projektas, kurį jis sukūrė kaip pavyzdį, koks gi turi būti geras viešbutis be trūkumų. Šiuo metu pasaulyje veikia devyni tokio pavadinimo rūmai. Manau, kad taip būtų tiksliausia apibūdinti „Regent“ viešbučius jau minėtame Honkonge, taip pat Singapūre, Taipėjuje (Taivanas), Pekine, Charbine ir Čongčinge (Kinija), Džakartoje (Indonezija).
Arčiausiai mūsų šis tinklas veikia Berlyne, o taip pat Porte Montenegre (Juodkalnija), kuriame man jau teko lankytis ir buvau apstulbintas. Mačiau, kad praėjusią vasarą ten buvo užsukęs mano bičiulis, DELFI laidų vedėjas Rolandas Mackevičius, kuris savo „Instagram“ paskyroje dalijosi įspūdžiais bei vos rinko žodžius, koks tai grožis, jaukumas ir prabanga. Tačiau šįkart noriu visą dėmesį skirti naujausiam tinklo šeimos nariui – viešbučiui, pastatytame didžiausioje Vietnamui priklausančioje saloje – Fukuoke.
Kai nusprendžiau vykti į šią salą ir pradėjau ieškoti vietos, kur apsistoti, į akis krito ne tik itin pigūs variantai, kurių Fukuoke apstu. Viešbučio kambarių bei privačių apartamentų po 20, 30, 40, 50 eurų nakčiai, bet ir vienas – itin prabangus variantas, kurio kaina Vietnamo kainomis pasirodė rekordinė – 360 eurų už naktį. Grynai įdomumo dėlei pasižiūrėjau, tikrai neketinau jo užsisakinėti, bet ėmiau skaitinėti, gilintis ir viskas, nebegalėjau susivaldyti. Paspaudžiau „užsisakyti“.
Brangu, tačiau iš komentarų, kuriuos radau – nakvynė šiame viešbutyje verta dar žymiai daugiau. „Jie ima per pigiai, galėtų pabranginti dvigubai ir vis tiek visi čia norėtų“, – rašė viena britė. Kas čia per komentaras, nustebęs pagalvojau. Bet sutikite, kai taip kas nors parašo, įsijungia žmogiškasis smalsumas.
Kai atvykau į šiuos rūmus, nesumeluosiu, mane pasitiko keturių žmonių komanda. Du lagaminų nešikai, du viešbučio administracijos atstovai. Praktiškai per pusę minutės jie mane pasodino į minkštutėlį fotelį, atnešė drėgną, prabangiai parfumuotą rankšluostuką kelionės dulkėms nusivalyti, tada ledinį sulčių pagrindu gamintą gėrimą ir vieno kąsnio kriauklės formos pyragaičių su braškiniu kremu ant viršaus.
„Čia kol registruositės, prašom, mėgaukitės“, – pasveikino atvykus. Susisuko galva nuo tokio svetingumo. Bet dar labiau džiugino interjeras, visas tas viešbučio grožis, prabanga. Pasijaučiau per prastai apsirengęs, tačiau tik kelioms minutėms. Po to pamiršau apie tai.
Lygiai po penkių minučių prie manęs prisistatė SPA centro mergina, kuri paklausė, ar po kelionės nesijaučiu pavargęs? Gal norėčiau dešimties minučių nemokamo masažo? Atsisakiau, pažadėjau ateiti vėliau. Po to atėjo kita mergina, kuri ėmė pasakoti kiek ir kokių gėrybių jie turi šiame viešbutyje. „Du baseinai ant stogo, su begalybės (infinity) vaizdu, vienas baseinas paplūdimyje tarp palmių ir vienas baseinas pagrindinėje viešbučio teritorijoje – pats didžiausias, vadinamas pagrindiniu“, – pristatė ji.
Tada tęsė, kad turi desertinę, paplūdimio kavinę, pagrindinį viešbučio restoraną, kitą prabangų japonišką restoraną, barą ant stogo, slaptą barą, kurį rasi tik tada, jeigu tiksliai žinosi, kur reikia eiti.
Šis viešbutis primena atskirą miestelį Fukuoko saloje. Be dviejų pagrindinių pastatų, kuriuose įrengti 176 prabangūs apartamentai, aplink stovi 126 vilos, didesnės ir mažesnės. Visos jos su asmeniniais, privačiais baseinais. Viloje apsistoti kokiais 30 procentų brangiau nei paprastame kambaryje. Na, už tokį pasakymą nuo viešbučio valdytojo Sriramo Kailasamo tikriausiai gaučiau per galvą, nes oficialiai pas juos nėra paprastų ar ekonominių kambarių.
Visi jie vadinami „liuksais“. Ir tai yra šimtaprocentinė tiesa, nes mažiausias kambarys yra 78 kvadratinių metrų. 26 kvadratais didesnis už mano butą, kuriame gyvenu Vilniuje. Galite įsivaizduoti?
Užsisakant kambarį tu taip pat gali rinktis, ar nori jame turėti savo asmeninį baseiną terasoje. Ar vis tik pataupysi ir imsi kambarį be baseino? Kaip tik tokį ir užsisakiau, patį pigiausią – už 360 eurų nakčiai. Su įskaičiuotais pusryčiais. Bet daugiau internete nerašė, ką dar gausiu už šiuos pinigus. Todėl viskas, ką gavau, itin maloniai džiugino, tarsi pastoviai gaučiau dovanas nuo viešbučio. Tokia patirtis pasitaiko ne dažnai.
Reiktų pabrėžti, kad jie nesivadina „viskas įskaičiuota“ viešbučiu, nes nemaitina visą parą 15 bufetų kaip Turkijoje ar Egipte. Tačiau įskaičiuotų dalykų turi tiek daug, kad viešbučiai mano minėtose šalyse galėtų pasimokyti ir daryti tą patį.
Pirmiausia savo kambaryje radau indą šviežių vaisių, butelį atšaldyto ledukų vonelėje paskandinto vyno. Tada mane priėmusi „svečių įspūdžio formuotoja“ (kažkaip panašiai vadinasi jos pareigos) ėmė rodyti, kiek ir ko dar gaunu dovanų. „Štai, ši spintelė pilna užkandžių: džiovinti mangai, riešutai, bulvių traškučiai, šokoladai, saldainiai – viskas jums, valgykite kiek norite, papildysime“, – pradžiugino ji.
Tada atidarė „mini barą“, prikrautą įvairių gėrimų. Limonadai, sultys, energetiniai, kokosų vanduo, alus. „Gerkite, pastoviai pildysime“, – pasakė. „Ką? Nemokamai?“– negalėjau paslėpti nuostabos. „Taip, viskas įskaičiuota į kambario kainą“, – pabrėžė ji.
Man jau atrodė, kad geriau būti negali. Bet ji nenustojo. Vardijo, kad visoje viešbučio teritorijoje galiu gauti šalto vandens, kokosų vandens ar elektrolitų gėrimo. Tada prieš palikdama mane kambaryje pasiūlė pasižvalgyti spintelėse ir stalčiuose, nes visur kas nors padėta, visur kas nors siūloma. Pavyzdžiui, atskirame drabužinės kambaryje kabo pranešimas, kad kasdien galiu nemokamai naudotis viešbučio drabužių ir avalynės valykla bei taisykla.
Po tris drabužius kasdien jie per 5–6 valandas gali išvalyti, išskalbti arba net susiūti, jeigu kas nors suplyšo. „Sudėkite į maišą, parašykite, ką daryti, ir mes padarysime“, – rašoma valyklos pasiūlyme. Žinoma, pasinaudojau juo.
Atsidarau stalčių vonios kambaryje. Ten gražus, atspausdintas popierius su sąrašu, kas joje kur padėta. Kvapnioji druska vonios procedūroms, aliejus po įdegio, kremas nuo saulės, ausų krapštukai, vatos tamponai, dušo kepurėlė, šlepetės ir t. t. Bet dar įdomiau tai, ką aš galiu užsisakyti į kambarį taip pat nemokamai: nagų priežiūros rinkinį, plaukų segtukus, pleistriukų visoms kūno vietoms, skutimosi priemones bei kosmetiką, plaukų priemones ir kosmetiką, ausų kištukus. Atrodo jau pakankamai daug?
Bet ne, sąrašas nesibaigia: jeigu tik noriu, man jie pasiūlys skaitymo akinius pagal mano dioptrijas, jei netinka akiniai – nieko tokio, jie taip pat siūlo akių lęšių komplektus, jogos kilimėlį, pūkų surinkėją nuo drabužių, šventų raštų, skirtų visoms religijoms – galiu rinktis, galima užsiprašyti termometrą, jeigu manau, kad turiu temperatūros, kūdikio priežiūros rinkinį, moteriškų higienos paketų, sauskelnių vyresnio amžiaus žmogui, taip pat oro filtrą, jei jaučiu, jog kambaryje per daug sausa ar atvirkščiai – per daug drėgna ir taip toliau. Pavargsite skaityti, nes ir aš pavargau.
Atsidarau kitą stalčių spintelėje prie lovos. Ten dar vienas „meniu“ – šįkart viešbutis siūlo rinktis pagalves ir lovos čiužinius pagal mano skonį. Iš viso septynios opcijos, smulkiai aprašytos. Atsidarau kitą stalčių – ten medžiaginiuose maišeliuose gražiai supakuoti įvairiausi laidai, skirti visų pasaulyje išleistų mobiliųjų telefonų modeliams. Čia tam atvejui, jeigu namuose pamiršai savo įkroviklį arba jis sugedo.
Tokia buvo apsistojimo šiame viešbutyje pradžia. Tada aš nuėjau išbandyti visų baseinų. Ten nustebino jų dėmesingumas kiekvienam klientui. Tu vos prieini prie gulto, atbėga du darbuotojai – vienas neša iešmelius su vaisiais ir šalto vandens, kitas rankšluosčius. Taip, ne vieną, o du. Vienas skirtas patiesti ant gulto, kitas – nusišluostyti po maudynių. Kalbant apie gultus, tu taip pat gali rinktis, kokių nori – kieto ar minkšto, su čiužiniu ar be. O gal paplūdimio sofos norisi? O gal gulto vandenyje? Visko jie turi.
Maloni staigmena laukė visuose viešuosiuose tualetuose. Prabangaus italų kosmetikos gamintojo „Acqua di Parma“ parfumuotas muilas bei kūno losjonas. O taip pat tai, ko niekuomet nei viename kitame viešbutyje dar neteko matyti – vokiečių gamintojo „Schwarzkopf“ plaukų želė ir plaukų lakas. Iš merginų dar sužinojau, kad moterų tualetuose joms padėti moteriški tamponai bei paketai, jeigu tik skubiai prireiktų.
Aplankiau ir sporto klubą ant viešbučio stogo. Jis didelis, nenusileidžia sporto klubui, kurį lankau Vilniuje. Tik dar papildomai duoda rankšluosčius, vaisių, baltyminių batonėlių, vandens, kokosų vandens taip pat bei elektrolitų gėrimo atstatyti mineralams, kuriuos praradai su prakaitu, išlietu treniruotės metu. Dar nuo mano lankomo sporto klubo skiriasi ir ypatingu vaizdu į jūrą, nes viešbučio sporto klubas įrengtas paskutiniame aukšte, šalia vieno iš baseinų.
Jis, beje, irgi pritaikytas sportuojantiems, padarytas specialus takelis sportiniam plaukimui. Rimtai apie viską pagalvota.
Daug žmonių apie viešbučių gerumą sprendžia pagal maistą. Todėl jaučiu pareigą jums papasakoti apie pusryčius. Jie čia sukūrė šventę valgyti mėgstantiems žmonėms ir tikrą bėdą tiems, kas bando mesti svorį, nes tai padaryti čia sudėtinga.
Pradėkime nuo atskiros salės, kurioje dirba vaisių bei uogų pjaustytojai. Tu ten ateini ir pasakai, ko pripjaustyti: ananasų, melionų, arbūzo, braškių, apelsinų, egzotinių vaisių. Taip pat pasakai, ar nori šalia jogurto, jeigu taip – išsirenki, kokio skonio, dar pasiūlo granolos, dribsnių.
Kitas skyrius – bandelių ir duonos. Jie ten vietoje viską kepa, nesustojamai. Jeigu nori, gali paprašyti, kad bandelę su cinamonu iškeptų be cinamono, arba jei nori spurgos su kokiu nors įdomesniu įdaru, rodai pirštu į šokoladinį kremą ar slyvų marmeladą ir sakai, jog nori to daikto spurgos viduje. Jie kepa! Duona visuomet karšta, tik tik iš krosnies. Taip pat kepėjai skrudina lietinius, pūstus blynelius, vaflius.
Nesupykite, bet kiekvieno restorano kambario aš jums nenupasakosiu, jų daug, sakyčiau, per daug. Šaltųjų užkandžių, sūrių, daržovių, žuvų. Bet vis tik didžiausią įspūdį palieka pagrindinė maisto salė, kuri primena labai brangų restoraną. Vienas skyrius – kiaušiniams ir visko, kas gaminama iš jų. Ten gali užsisakyti įvairiausių variacijų – keptų, virtų kiaušinių, rinktis priedus iš didžiulio sąrašo, kitas skyrius – azijietiško maisto, variacijos nuo tailandiečių, kinų, japonų patiekalų iki vietinės – Vietnamo – virtuvės.
Dar vienas skyrius skirtas šioje šalyje šventam patiekalui – Pho sriubai. Ją verda atskiri sriubos meistrai, kurie taip pat turi ilgą sąrašą, ką gali į ją įdėti. Renkiesi pagal savo skonį.
Vaikščiodamas po restoranų skyrius užtrukau apie valandą. Visko prisirinkau, bet tada prie staliuko priėjo padavėja, atnešė atskirą meniu ir liepė ką nors rinktis iš jo. „Čia bus papildomas mokestis?“ – paklausiau. Ji nusijuokė: jokio mokesčio, viskas įskaičiuota.
Didelį įspūdį palieka tai, kad pusryčiu metu po restoraną vaikšto pats generalinis direktorius, mano jau minėtas ponas Sriramas Kailasamas. Jis tiesiog sveikinasi su visais ir, jeigu randa progą, pakalbina. „Kaip jums sekasi? Ar viskas gerai?“ – klausia. Prie manęs irgi priėjo. Aš, aišku, pasinaudojau proga, sužinojau jo istoriją. Dirbęs ne vienoje Azijos šalyje ir Australijoje, dabar jis turi gyvenimo projektą, šį viešbutį, kurį nori paversti pačiu geriausiu, nepriekaištingiausiu.
Ir atrodo, kad jam puikiai sekasi. Viešbučio teritorija didžiulė, aplink šimtai palmių, krūmų, gėlių – viskas idealiai prižiūrėta. „Gėlės man labai svarbu, juk esame Vietname, norisi, jog žmonės jaustųsi atsidūrę natūralioje gamtoje, mes tą čia ir stengiamės padaryti“, – sako jis.
Kažkur kitur, Amerikoje, Australijoje ar Europoje, už tokią patirtį nuluptų tūkstantį ar daugiau eurų, bet Vietnamas pigus, čia šitas gėris kainuoja tiek, kad net ir aš sau galėjau leisti. Gerai, ne savaitei, ne dešimčiai dienų, bet kelioms dienoms. Dienoms, kurias prisiminsiu visą gyvenimą. Vienintelė bėda – čia apsistojus, niekur nesinori eiti, niekur važiuoti ir nieko apžiūrinėti. Jie taip viską padarė, kad tiesiog gera būti viešbutyje.
Jau anksčiau Orijus Gasanovas išbandė viešbutį Varėnoje, įspūdžius galite rasti ČIA. Taip pat rašė apie viešbutį Prancūzijoje (skaitykite ČIA), Uzbekistane (skaitykite ČIA), Ispanijoje (skaitykite ČIA).
