Šimtai garsinių užtaisų sproginės vienu metu, tūkstantinę žiūrovų minią paskandindami sunkiai ištveriamoje garsų lavinoje ir dūmuose, per kurių uždangą neprasiskverbs net ir skaisčios Viduržemio saulės spinduliai.
Kai jau atrodys, kad sprogs ausų būgneliai, driokstes dar viena žemę drebinanti garsų papliūpa. Po to akustinis siautėjimas nuščius, dūmai pradės sklaidytis, ir visų žvilgsniai nukryps į miesto merijos pastato balkoną, iš kurio renginį stebės Valensijos miesto valdžia kartu su princesių rūbais pasipuošusiomis miestelėnų išrinktomis simbolinėmis šventės valdovėmis.
Aplodismentais minia sutiks pagrindinį tos dienos maskletos autorių. Plojimai ir sveikinimo šūksniai ištirps vieningai minios giedamame šventės himne: “Valeeencia falla…“
Beveik tris savaites parako virtuozai kvies pasinerti į nenusakomą griausmo simfoniją – iš pradžių maskletos siautės kas keletą dienų, vėliau vis dažnės, kol paskutiniąją šventės savaitę konkuriuojančios garsinių fejerverkų meistrų grupės parako koncertus rengs jau kasdien, vis tą pačią antrą valandą po pietų.
O tomis pat dienomis Valensijos aikštėse, gatvių sankryžose kils milžiniškos sudėtingos humoristinių figūrų kompozicijos. Kasmetinėms šventėms jų sukuriama po 700-800 ir daugiau. Fantastiškos iš papjė mašė pagamintos ninots grupės, kylančios į 5-6 ir daugiau metrų aukštį, satyriškai vaizduoja politines figūras, televizijos serialų personažus, kino, sporto, pramogų pasaulio žvaigždutes ar tiesiog išsilieja neribotos vaizduotės bangomis.
Juokingos, groteskiškos, žaismingos ir žavios, jos pateikiamos visuomenės dėmesiui ir aptarimui. Kol be gailesčio kovo 19-osios naktį jas praris ugnis.
Iki šiurpuliukų žavi dvi dienas truksianti ceremonija, kai nenutrūkstamu srautu su gėlėmis rankose daug daug tūkstančių valensiečių plaukia miesto gatvėmis link miesto globėjos statulos, kuri bematant paskęsta žiedų jūroje. Šiais metais įspūdingoji eisena vyks kovo 17-18 dienomis.
Nepaprastai puošnios dalyvių suknios, galvų apdangalai, aksesuarai kainuoja išties nepigiai. Jau vien kūdikio apranga gali viršyti pusę tūkstančio eurų, o puošniųjų damų parėdai retai yra pigesni, nei 4000 eurų. Tad kaipgi galima nedalyvauti?
Geriau pasiseka tiems, kam tenka laimė žingsniuoti vidurdienį. Kovo mėnuo – dar ne vidurvasaris, todėl oras vakarop gerokai atvėsta. Kai temperatūra nesiekia nė 8 laipsnių, šiltomis striukėmis apsisiautę žiūrovai šiurpsta, stebėdami nuo šalčio pamėlynavusias mažamečių mergaičiukių rankas, girdėdami sušalusių vaikų verksmą. Tačiau valensiečiai tikina, kad niekas šventinės ceremonijos metu nei peršąla, nei suserga – daugiametė tradicija yra taip įsigėrusi į kūnus, kad apsaugo nuo visų negandų.
Galbūt dar įmanoma gauti transporto bilietus į plačiame pasaulyje pagarsėjusią Valensijos šventę. Mano patirtis sako, kad paskutinei savaitei visi bilietai iš anksto būna rezervuoti, ir iš Madrido galima nuvažiuoti, nebent jei pavyksta pakliūti į papildomą autobuso reisą. Su viešbučiais dar sudėtingiau – nors šventės metu jų kainos padvigubėja ir patrigubėja, laisvų vietų praktiškai nelieka. Na, bet ir kam ta nakvynė, kai kiaurą parą mieste skamba muzika, upėmis liejasi vynas, o žvarbi nakties vėsa nesušaldo netgi mažylių?
Tik nepamanykit, kad agituoju vykti į Valensiją kurios nors turistinės agentūros užsakymu. Išduosiu paslaptį, kodėl taip myliu šią šventę – kovo viduryje kartu su švenčiančiais valensiečiais sutinku ir savo gimtadienį. O šiais metais stuktelės ir visai apvalus jubiliejus. Taigi pakelkime kartu taures – tegyvuoja siautėjanti Valensija!
