Siūlau minčių. Tų, kurių prisigaudžiau vaikštinėdama magiškomis Paryžiaus gatvelėmis. O šių minčių yra ne viena.
Pirmiausia, nevalia pamiršti, kad prancūzams maistas – tai kultūra, o kultūra – tai maistas. Maisto paskirtis niekada neatrodė tokia tauri ir ypatinga kaip sėdint prie vieno stalo su prancūzėmis. Namie gamintas maistas joms – tai saviraiškos forma, būdas būti įvertintoms. Kita vertus, vakarienė restorane – privaloma ir ypač svarbi savaitės dalis. Prancūzės laikosi savo valgymo įpročių. Jos juos mėgsta. Ir aukština.
Gal todėl nepamatysite prancūzės, griebiančios greitą užkandį ar kavos puodelį pakeliui į darbą, ar tiesiog valgančios einant gatve. Prancūzės valgo kartu. Su šeima, draugais, giminaičiais. Netgi su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Vakarienė prie televizoriaus ar kompiuterio yra visiškai vengtinas ir netoleruotinas dalykas. Jei laikas maistui, laikas maistui. Prancūzės laikosi savo valgymo tradicijų. Ir gal todėl tas valgymas toks ypatingas.
Kalbant apie malonumą, antroji, ne itin skatintina mintis yra ta, kad prancūzai, o ypač prancūzės, rūko daug. Kai vieną popietę nusistebėjusi paklausiau kolegės Lauros, grynakraujės lieknutės paryžietės, kaip ji gali išgyventi valgydama tiek mažai (kas, kaip jau minėjau, nėra labai įprasta), ji tik nusijuokė. „Cigaretės mažina apetitą. Jei nerūkyčiau, atrodyčiau visai kitaip“. Ir taip, ji buvo metusi. Ir vėl sugrįžo. Žinoma, nevalia teigti, kad vien dėl lieknumo, tačiau tiesos tame yra nemažai.
Apie prancūzių rūkymo įpročius sklando legendos. Netikite? Visgi, net ir daug rūkančiųjų turinčioje valstybėje sveikatos rodikliai nėra žymiai blogesni nei kaimyninėse šalyse, o daugumoje Paryžiaus restoranų itin sudėtinga rasti nerūkančiųjų zoną. Rūkymas tarsi gyvenimo būdas – panašiai kaip sėdėjimas kavinėse. Paklausta apie tai Laura tik nusijuokia: „Gal todėl, kad mes tuo taip mėgaujamės, nukenčiame mažiau? Nebūtina surūkyti daug, tačiau mes mėgstame rūkyti ilgai“.
Grįžkime prie valgymo įpročių. Trečioji mintis, aiškinanti prancūzių lieknumą, susijusi su tuo, kad jos valgo tris kartus per dieną. Taip, pusryčiai, pietūs ir vakarienė yra privalomi, neišvengiami. Gal dėl to, kad skiria šiems valgymams, o ypač pietums ir vakarienei, didelį dėmesį, prancūzės iš tiesų neužkandžiauja. Čia vyrauja tikėjimas, kad alkis skatina mėgavimąsi maistu, tad pietų ar vakarienės reikia išlaukti. Ir tada, atėjus laimingajam metui, galima valgyti ilgai...
Taip, kalbos, kad prancūzės, norėdamos išlikti lieknos, pietums renkasi salotas, didžiąja dalimi tiesiog iš piršto laužtos. Tiek pietūs, tiek vakarienė susideda iš kelių patiekalų, tradiciškai trunka ilgai. Nes juk šis laikas ypatingas. Jo negalima skubinti.
Ketvirta, tiek valgo, tiek geria prancūzės su saiku. Taip, netgi renkantis gėrimus jos pirmenybę teikia vandeniui. Šalyje, kurios skiriamasis bruožas yra milžiniškas vynų pasirinkimas, tradicinė mademuaselle dažniau rinksis vandenį. Vandenį ji rinksis tiek vietoje kitų gaiviųjų gėrimų, tiek ir, dažnai, vietoje vyno. Tiesa, nevertėtų to interpretuoti pernelyg tiesiogiai. Gurkšnis ar keli vyno vakarieniaujant toli gražu nėra nepageidaujami. Tačiau – visada su saiku.
Penkta, kaip pastebėjo Jacqueline, kolegė iš Liono, prancūzės nesimankština. Jos vaikšto. Ši kasdienė fizinė veikla yra viena iš priežasčių, leidžiančių joms būti lieknesnėms. Turėti automobilį tokiame didmiestyje kaip Paryžius yra tikrų tikriausias iššūkis, tad prancūzės vaikšto daug. Ir vaikščiodamos jos nevalgo, negeria kavos, nekalba mobiliuoju. Nes juk nėra kur skubėti...
„Gyvenimas gražus tada, kai mes esame ir jaučiamės gražios! Kai jaučiamės įsimylėjusios. Tiek kitus, tiek save, tiek ir patį gyvenimą!“. Nusišypso. „Na, o jei kažkas mumyse labai nepatinka, išsikelsime tikslą tai pakeisti“. O tada lėtai ir elegantiškai, taip, kaip dera tikrai madmuaselle, jos nužingsniuos savo tikslo link...
