Taip pat skaitykite: Dviračiais Kuržemės pajūriu - tai šauniau nei galvojote!
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Šis pasakojimas – tai BlogamOre bandymas įkvėpti jaunas šeimas neužsidaryti tarp keturių sienų. Išleiskite savo vaikus į gamtą, juk tai ne namuose auginamos daržovės. Parodykite jiems tikrą pasaulį, o ne spalvotą knygelę, televizorių ar kompiuterio ekraną! Pasakojime paminėsime kuo daugiau smulkmenų, kurios gali būti svarbios ir kitiems.
Idėja
Kartais su antra puse pasikalbame kelionių klausimais. Klausiam vienas kito – kur norėtum pakeliauti? Tokio vieno pokalbio metu supratome, kad iš Europos šalių abu labai norime pamatyti Olandiją. Jautėme kažkokius keistus sentimentus, nors nė vienas anksčiau Nyderlanduose nebuvome.
Visos aplinkybės kaip knygos dėliojosi į savo lentynas sklandžiai, kaip ir tikėjomės. Mūsų vaikinas per vasarą sustiprėjo, pamilo aktyvų gyvenimo būdą gamtoje, priprato prie dažnai pasitaikančių pažinčių. Keliauti po Olandiją be dviračio būtų tas pats, kas vykti į Dakarą ir žiūrėti jį per teliką.
Visą dviračių žygiams skirtą ekipiruotę mes turėjom, išskyrus ratus Eigeriui. Nors dviračių priekabėles Lietuvoje nėra populiarios, kelionėse esame sutikę daug šeimų, kurios tokiu būdu keliauja su vaikais. Kada į dviejų ratų vežimaitį įsodinsime savo vaikiną buvo tik laiko klausimas.
Pasiruošimas
Nuo paskutinio rimtesnio dviračių žygio po Riugeno salą Vokietijoje praėjo metai. O paskutinė BlogamOre kelionė dviračiais iš Klaipėdos į Nidą ir atgal buvo lapkričio mėnesį. Kai Skaistė buvo nėščia. Nemažas laiko tarpas…
Rasiui gerą fizinę formą palaikyti nekainuoja daug pastangų. Rytinė mankšta tapo kasdieniu ritualu, alkoholį ir tabaką pakeitė skanesni ir sveikesni dalykai, daug laiko praleisti gamtoje tapo norma, kelionė į parduotuvę be automobilio dažnai nekainuoja laiko.
Skaistei po sudėtingo gimdymo pastangų reikėjo įdėti daugiau. Vasarą prarastai formai atstatyti ji kasdien bėgiojo arba mynė pedalus, įvairiais pratimais stiprino kūną.
Ne mažiau pasiruošimo reikėjo ir Eigeriui. Vaikinas greitai prisitaikė prie mūsų keliavimo ypatybių. Pirmas dalykas – ilgesnis kelias automobilio kėdutėje. Sutikti Joninių važiavome į Lenkiją, kur Eigeriui sukako mėnuo. Naktinė kelionė visiems mums buvo naudinga patirtis. Vaikinas nesustojus automobilyje išmoko pavalgyti, Skaistė – pakeisti sauskelnes.
Kitas pasiruošimo etapas buvo dviračių žygis po Alandų salas. Kol tėtušis su bendraminčiais mynė pedalus, Eigeris su Skaiste iš vieno kempingo į kitą pervažiuodavo mikroautobusu, dviese plaukė keltais.
Ekipiruotė
Kokius daiktus turėjome su savim? Viską prisiminti ir surašyti būtų neįmanoma, išvardinsiu atskiromis kategorijomis.
Dviračiai. Mūsų žirgeliai ir toliau lieka patikimi Scott MTB 26 colių ratų dviratukai. Skaistės Scale 50 turi galinę bagažinę, ant kurios šonų tvirtinasi 2 Ortlieb Back-Roller City krepšiai. O ant bagažinės viršaus – neperlyjamas Ferrino maišas su dienos maistu ir greitai pasiekiamais daiktais. Rasius šiemet atsinaujino dviratį – nusipirko paprastos komplektacijos naują Scott Aspect 660.
Ant vairo pritvirtintas greitai nuimamas Vaude krepšys su įmaute žemėlapiui. Ant abiejų dviračių – po 800 ml gertuvę.
Priekabėlę Eigeriui gavome iš „Nordic Cab“ atstovų, už ką esame labai dėkingi. Visi mūsų daiktai lengvai tilpo dvejuose krepšiuose ant Skaistės dviračio ir dviviečiame Nordic Cab vežimaityje.
Fotografavimo techniką, dokumentus, piniginę ir kitas smulkmenas Rasius laikė krepšyje ant dviračio vairo.
Nakvynės reikmenys. 2+1 palapinė (Camp XP2), susegami trijų sezonų miegmaišiai (Mountain Hardwear Lamina 20 ir 35), 3 prisipučiantys ThermaRest kilimėliai, pledukas Eigeriui.
Kelioninė virtuvė. Dujinis Pinguin Mantis primusas, dujų balionėlis (parai suvartojame apie 50 g), 2 aliuminiai Pinguin puodai, Moka kavinukas, 2 puodeliai, 2 dubenėliai, 2 šaukštai – šakutės, metalinis šaukštas, samtelis, peilis, kempinė ir indų plovimo skystis, druska, kava, arbata. Kaip tiek susipakuoti? Labai paprastai. Mažesnis puodas dedasi į didesnio vidų, o beveik visi kiti dalykai telpa į mažesnį puodą. Išskyrus kavą, primusą, dujas.
Apranga. Dviratininko šortai ir marškinėliai, šalmas, ilgos kelnės (pasiverčia į šortus), šiltas džemperis (iš flyso audinio), 2 maikutės trumpom ir ilgom rankovėm, striukė nuo lietaus, kaklaskarė (buffas), apatiniai, akiniai, batai (Rasius mynė su Vibram FiveFingers – pasiteisino), sandalai (įsikišti vakarais kempinge), kojinės. Kad aiškiau būtų, turėjom dviratininko aprangą, kurią kasdien dėvėjome, o vakare ar blogu oru apsivilkti ką nors šilčiau.
Žinoma nepamiršom higienos priemonių, rankšluosčio, kelioninės vaistinėlės. Taip pat turėjom kompiuteriuką (Asus TransformerBook T100), išmanųjį telefoną su offline žemėlapiais (Maps With Me), mikro USB pakrovėją, Kindle el. skaityklę (nė karto nesinaudojom), foto techniką.
Eigerio daiktai. Nešyklė Baby Bjorn (retai naudojome), 4 šliaužtukai, 2 flysiniai kombinzonai, 2 poros kojinių, sauskelnės (Nyderlanduose geresnės kokybės ir pigesnės), drėgnos servetėlės, 1 žaisliukas ir papkis, kišenėse turėjome marlines skepetėles. Reikėtų paminėti apie rinkinuką ekstra atvejams, kurį verta turėti po ranka.
Nedidelėje užsegamoje higieninėje rankinėje įdėti keli pampiai, drėgnos servetėlės ir palutė. Nesvarbu, kur vaikinas prisidirba, padarinius labai greitai galima likviduoti. Iš priekabėlės traukiam ThermaRest kilimėlį (tik išskleidžiam bet nepripučiam), padedam palutę, guldom vaikiną ir atliekam pampio keitimo operaciją.
Informacija
Mūsų žinios apie Nyderlandus buvo paviršutiniškos ir tai visai neglumino. Pažinimo džiaugsmas – mūsų kelionių ir žygių varomoji jėga. Stereotipais mūsų nepapirksi. Dažniausiai jais remiasi skeptikai. O mes kaip tik tokie nesame Kaip sako lietuvių liaudies išmintis, „geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą išgirsti“.
Štai jums vaikučiai trumpa istorijos pamokėlė. Labai praverstų parodyti ir mūsų valdžios vyrams, draudimais varžantiems dviratininkus.
Pirmas dalykas, kurį judant link Lenkijos pasienio padėjo suvokti „Wikipedia“, tai Nyderlandų ir Olandijos skirtumas. Klaidingą nuomonę mums įpiršo mokykloje per geografijos pamokas. O kasdieniai tautos bukintojai pirmiausiai yra sporto žurnalistai ir komentatoriai. Neegzistuojanti „Olandijos rinktinė“ – tai jų darbo vaisius. Štai trumpa georgafijos pamokėlė jums.
Nyderlandai yra Europinė karalystės dalis (Nyderlandų karalystei dar priklauso kelios salos Karibų jūroje). Olandija – tai vakarinė Nyderlandų dalis, kurią sudaro 2 iš 12 administracinių vienetų. Šiaurės Olandijoje yra Amsterdamas ir Harlemas (provincijos sostinė), o Pietų Olandijoje – Roterdamas ir Haga (provincijos sostinė). Nyderlanduose oficiali kalba olandų. Labai didelis procentas šalies gyventojų moka anglų ir vokiečių kalbas. Olandai taip pat yra viena aukščiausių, ilgiausiai gyvenančių tautų. Spėkite kodėl?
Nyderlandų plotas trečdaliu mažesnis už Lietuvos, o gyventojų skaičius siekia 17 milijonų. Tai tankiausiai Europoje apgyvendinta valstybė (gyventojų tankis 9 kartus didesnis nei Lietuvoje). Olandai juokauja, kad jų šalis – plokščiausia vieta pasaulyje. Didelė dalis šalies teritorijos yra žemiau jūros lygio, o vidutinis aukštis – 10 m. 1100 km vakarinės Nyderlandų pakrantės skalauja Šiaurės jūra.
Maršrutas
Maršrutą pasirinkti padėjo dėdė gūglas. Dutch Biketours (http://dutchbiketours.com/) svetainė jų siūlo net 52. Pagal dienų skaičių, atstumą, įvairovę ir galimybę trumpinti distanciją, mes pasirinkome IJsselmeer Grand Tour (http://dutchbiketours.com/ijsselmeer-grand-tour-10-days).
Kai žinojome starto vietą, kita užduotis buvo susipažinti su vietiniu dviratininku. Rasius pasinaudojo warmshowers.org svetaine užmezgė kontaktą su 27 metų olandu. Nikas su malonumu sutiko mus priimti ir papasakoti apie savo šalį. Sutarėme, kad pas jį ne tik pernakvosime, bet ir žygio metu paliksime automobilį. Nikas be kita ko pasiūlė žemėlapį, kam irgi neprieštaravome.
Po 22 valandų kelionės ir 1700 km įžengėme į jaukius Niko ir Jasmin namus. Garbanius Nikas – ekstremalus atletas. Jo namuose – 6 skirtingi dviračiai, 2 „britvos“o ant sienos kabo didelis „Into The Wild“ plakatas. Bičas dalyvauja Iron Man tipo maratonuose, visą žiemą snowboardina Austrijoje, laipioja uolomis (nedideliame Laren miestelyje – 3 climbing gym’ai), skraido su parasparniu ir downhill‘o dviračiu nuo tramplinų.
Dirba gerai apmokamą darbą tarptautinėje kompanijoje, tačiau jo artimiausi planai praleisti pusę metų Chamonix. Susirado darbą viename iš viešbučių, kad galėtų visą žiemos sezoną užsiimti slidinėjimu, ledo laipiojimu ir alpinizmu.
Arabiškų veido bruožų Jasmin – visiška priešingybė Nikui. Ji dirba televizijoje prie vaikiškos laidos ir dievina vakarėlius. Jasmin mėgsta prabangą ir estetiką. Pasigamins antrą kavos puodelį, jei pirmajame ant pieno putų pabarstytas cinamono raštas pasirodys negražus.
Truputį atsikvėpę sėdome prie stalo vakarienės. Su naujais bičiuliais greitai radome bendrą kalbą. Prikirtę Jasmin iškeptos lazanijos ir lietuviško šakočio desertui, prigulėme poilsio. Kitą rytą po pusryčių abu olandai išmovė į darbus.
Nikas tikras šaunuolis, ant paskolinto žemėlapio dar pažymėjo įdomiausias vietas, kurios atitinka mūsų ne urbanistinį skonį. Ir storą dviračio lenciūgą įbruko prigrasęs nepalikinėti technikos nepririštos J Kol krovėmės mantą, dangus trumpam prakiuro. Tai buvo pirmi ir paskutiniai lašai vėjo malūnų šalyje. Oras rugsėjį pasitaikė nerealus! Tobulas vasaros pratęsimas.
Paklausę Niko ir Jasmin patarimų, pirmiausiai pakoregavome savo maršrutą. Nusprendėme minti į priešingą pusę, nei aprašytas mūsų maršrutas. Amsterdamą pasilikome kaip prizą ir bonusą paskutinei žygio dienai.
I diena: Laren – Bunschoten-Spakenburg – Putten – Garderren – Elspeet
Išvažiavus iš Laren buvo visko: ir pasiklydom, ir kelią pametėm, ir nugrybavom, ir neplanuotai keltu turėjome keltis į kitą kanalo pusę. Nieko baisaus tokiame dviračių takų voratinklyje, kaip Nyderlanduose. Pirmą dieną išvengti siurprizų vargu ar kam pavyks.
Šaunu, kad dviratininkai rankų gestais rodo posūkius prieš būsimą manevrą. Kadangi dviračių eismas intensyvus, mes irgi įjungėm posūkius ir tapome lengvai prognozuojami. Mūsų vaikinas naujame priekabėlėje jautėsi gerai, ypač pirmoje dienos pusėje.
Akis lydėjo neįprasti vaizdai. Lyg didžiulės futbolo aikštės tobulai lygios pievos, žalią energiją gaminančių vėjo jėgainių parkai, įrengti vandens telkiniuose, preciziškai tvarkingi ir švarūs miesteliai, visur išvedžioti laivybos ir drėkinimo kanalai, daug vandens telkiniuose matomų laivų prieplaukėlių.
Bene smagiausias dalykas, kad nėra tokių kelių ar atkarpų, kur važiuotum vienas. Kai pavargęs vakare kokiam nors užkampyje sutinki kitą dviratininką, apima toks malonus ir retai patiriamas jausmas. Jautiesi ne vienas kelyje ir tai suteikia papildomos motyvacijos. Panašiai kaip kalnuose susitikus alpinistą. Labai stipru, kai stichija vienija!
Lankytinos vietos. Bunschoten-Spakenburg miestelis su uostu ir senovinių medinių laivų statykla.
Kalėdos dar neatėjo, o nuolaidos ir dovanos prasidėjo! Pirmą nuolaidą gavome kempinge, kur šeimininkas vietoj 20 eurų paėmė tik pusę sumos. Be to kempingo namelyje gyvenanti dviejų vaikų mama pamatė Eigerį ir Rasių, darančius dinaminę gimnastiką. Pažiūrėjusi, kaip sportuojame, ji užsinorėjo turėti dar vieną vaiką! Ir įteikė mažą dovanėlę – naminių vištų kiaušinių dėžutę.
Nuo Elspeet miestelio iki pat Hattem lydėjo nuostabus kraštovaizdis. Kukurūzų plantacijos, šimtamečiai miškai, kalvotos žydinčios laukymės, pasislėpęs miško ežeriukas, ūkininkų ganyklose vaikštinėjantys žirgai ir danieliai, pakelėse pūpsantys storakočiai baravykai, didžiuliai kemperių prifarširuoti kempingai, tvarkingi kaimeliai, jaukios pakelės užeigėlės.
Įvažiavę į Zwolle atsidūrėme keblioje situacijoje. Likti dideliame mieste nenorėjome, o iki kito kempingo apie 30 km.
Iki sutemų liko dvi su pusę valandos, nusprendėme rizikuoti. Pasirinkimas buvo lengvas, o kilometrai – sunkūs. Miestą rytine puse pervažiavome gana greitai, naudojome elektroninį žemėlapį, todėl nepasiklydome.
Tačiau už Zwolle gavome priešpriešinį vėją ir besibaigiančią Eigerio kantrybę. Vietoj kasvalandinių pertraukėlių stojome dažniau, kilometrai rinkosi lėtai. O artėjant vakarui teko ignoruoti vaikino zirzimą. Prieš pat sutemas atvažiavome į Belt-Schootsloot – fantastiškai gražų vandenų kraštą.
Lankytinos vietos. Hattem senamiestis, Zwartluis miestelis.
Belt-Schootsloot apylinkės – išskirtinio grožio. Kanalų sistema apjungia įvairaus dydžio ežerus, padaro juos tinkamus laivybai. Įsivaizduokite, kad iš bet kurio ežeriuko viduryje Nyderlandų galima nuplaukti į Šiaurės jūrą.
Keliauti po šalį įvairaus tipo laivais galima panašiai, kaip ir dviračiais. Vandens telkiniuose gausu prieplaukų, prieplaukėlių, uostų, valtinių. Tai puikiai pasako apie gerą krašto pritaikymą laivybai. Beje, dviratis kateriuose, jachtose ir kituose laivuose – dažnas svečias. Ko dar niekur neteko matyti.
Automobilių keliai ir dviračių takai čia eina tiesiog kiaurai per didžiulius vandens telkinius. Greitkelis pakeltas kelis metrus virš vandens, šalia dviračių takas ir keli metrai žolės prie vandens. Įdomu, kas pirmas atsirado – kelias ar vandens telkinys?
Pakelių pievų žalumą vietomis puošia balti ir juodi taškeliai. Toks įspūdis, kad galvijus iš Lietuvos pievų piemenys pervarė į didžiulius Nyderlandų ūkius. Akivaizdu, kad ūkininkai čia klesti. Dabar mums nebeatrodė keista, kodėl maisto produktai parduotuvėse pigesni? Ypač tai liečia mėsą, pieno produktu, daržoves, duoną ir konditerijos gaminius.
Tiesa, priekabėlės vienu ratu Rasius išvažiuodavo ant žolės. Per Kalenberg važiuoti taip pat nebus paprasta. Ties kiekvienu gyvenamu namu yra padarytos prieplaukos valtims. Todėl dviračių takas kelis kilometrus eina per daugybę trumpų tiltelių. Juos įveikinėjant su priekabėle reikia gerai valdyti techniką. Prieš tiltelį padidinti pagreitį, o nuvažiuojant užspausti stabdžius, kad priekabos ratai nešokinėtų.
Lankytinos vietos. Nederland ūkis, Kalenberg gyvenvietė, Ossenzijl miestelis.
IV diena: Rijs – Koudum – Workum – Makkum – Afsluitdijk (damba) – Den Oever
Išaušo ypatinga diena. Akiratyje atsidūrė 32 km ilgio Afsluitdijk damba, skirianti Šiaurės jūrą nuo Ilsselmeer ežero. Dienos vinis, žygio vidurio taškas. Kadangi iki dambos laukė apie 50 km, nebuvome tikri, kad ją pavyks padaryti tą pačią dieną. Todėl pastudijavę žemėlapius sugalvojome ir atsarginį scenarijų – atsitraukimo. Ne mūsų naudai buvo dar viena aplinkybė – pasibaigę primuso dujos.
Kaip tarėm, taip ir padarėme. Makkum užsipirkome maisto, dujų radome specializuotame kemperių centre. Olandai mėgsta turistinius namų apyvokos priemonių prifarširuotus automobilius ir priekabas, su jais dažniausiai keliauja iš kempingo į kempingą. Per visą kelionę kempinguose nesutikome panašių į mus, miegančių palapinėje.
Kilometrai iki dambos ypač sunkiai rinkosi dėl priešpriešinio šiaurės rytų vėjo (Nyderlanduose vyraujantys vėjai priešingų krypčių – pietų, pietvakarių). Strategiškai mums tai buvo palanku, nes užvažiavus ant užtvankos vėjas pūstelėjo į nugarą.
Kas gana retai pasitaiko judant mūsų kryptimi. Su užuojauta žiūrėjome į prasilenkiančius dviratininkus. Važiuosiantiems Ilsselmeer turą primygtinai patariame susistatyti maršrutą pagal vėjo kryptį. Užtrukę valandą ir penkiolika minučių pamušėm žygio greičio rekordus. Kiek būtume laiko kankinęsi priešinga kryptimi, spėti nebandysiu.
Ieškantys neįprastų vietų dambos viduryje gali stabtelti atsikvėpti ir užsukti į muziejų ar restoraną. Ten nesilankėme, todėl rekomenduoti negalime. Mūsų rekomendacijos susilaukė kita vieta – dambos gale Den Oever esantis kioskas, gaminantis kažką panašaus į fish chips.
Už 7,50 euro gauni porciją pasirinktos šviežios skrudintos žuvies, apvalių bulvyčių (padarytų iš virtų bulvių tešlos), labai skanių salotų indelį ir du padažus. Gal ir ne pats sveikiausias, tačiau greitas ir gardus būdas susileisti dozę kalorijų.
Meluočiau sakydamas, kad diena buvo lengva. Toliau minti nenorėjom. Bloga žinia, kad veikiančio kempingo Den Oever nebėra. Tačiau mums pasisekė. Kempingą mes suradome, bet kadangi olandiškai nemokame, tai ir nesupratome, kad jis uždarytas J Pasisveikinome su šeimininke, papasakojome apie savo žygį.
Betty mus maloniai priėmė, leido apsistoti ir pasinaudoti dušu visiškai nemokamai. Pasiūlė net nakvynę namelyje. Mes atsisakėme ir vaisiais apkibusiame sode pasistatėme palapinę.
Betty istorija. 1927 – 1932 metais buvo pastatyta 32 km ilgio, 90 m pločio ir 7.25 m aukščio damba, sujungusi Šiaurės Olandijos Den Oever gyvenvietės ir Fryzijos Zurich kaimo. Pylimo dėka susiformavo Ilsselmeer ežeras, apie kurį ėjo mūsų maršrutas. Atsiradus naujam keliui, jį pamėgo keliaujantys dviratininkai.
Kelis metus dviratininkų kiekis vis augo. O įveikę dambą daug dviratininkų pradėjo ieškoti nakvynės vietų Den Oever. Betty senelis pasinaudojo situacija ir įkūrė dviratininkams skirtą kempingą. Tai tapo šeimos verslu trims kartoms.
Prieš porą metų Betty kempingą uždarė. Ji pasakojo, kad verslo paveldėjimas ne visada yra priimtinas, kartu perleidžiantis ir atsakomybę bei ribojantis asmeninę laisvę. Ši istorija sužavėjo Rasių, nes jo svajonė Lietuvoje įkurti dviratininkų kempingą.
Lankytinos vietos. Makkum miesto tiltas su uždaromais šliuzais laivams praplaukti, Afsluitdijk damba.
V diena: Den Oever – Westerland – Anna Paulowna – Oudesluis – Sint Maartenszee – Petten – Egmond aan Zee – Bakkum
Ryte sprendėme dilemą, kuria kryptimi toliau važiuoti? Ežero pakrantė atrodė nuobodi ir jau matyta, norėjosi kažko naujo. Sugalvojome pakeisti maršrutą ir patyrinėti Šiaurės jūros pakrantę su olandiškomis kopomis. Taip ir padarėme. Pasirinkimas pasiteisino, žygyje atsirado naujų spalvų.
Nyderlandai unikali valstybė tuo, kad jų plotas didėja be karinių veiksmų ar aneksijos. Kaip tai įmanoma? Šiaurės jūros pakrantės zonos atitveriamos pylimais. Vėliau iš apsemtų zonų išsiurbiamas vanduo, plotai pritaikomi dažniausiai žemės ūkio veiklai (pavyzdžiui ganykloms). Dažnai tokiose zonose išdygsta vėjo jėgainių parkai.
Pajūryje matėme keletą tokių vietų, iš kurių siurbiamas vanduo.
Kaip atrodo olandiškos kopos? Kažkuo primena lietuviškas, gal kiek labiau apžėlusios. Esminis skirtumas yra kopų plotis. Jos nuo jūros tęsiasi šimtus metrų, kai kur ir toliau.
Kopų zona dažnai būna paversta uždara teritorija, kurioje laisvai gyvena įvairūs gyvūnai: laukiniai arkliukai ar kailiniuoti jautukai. Geras dalykas tas, kad kopos išraižytos dviračių takų tinklu. Kai kurie jų turi smagių kalniukų ir paprastai būna arčiau pajūrio.
Su kalnų dviračiais juos įveikti – didelis malonumas. Daug kopų takų vietų užnešta smėliu, kelio gruntas nėra lygus. Todėl važiuojant su plentinuku ar miesto dviračiu, geriau rinktis lygiagrečiai einančius takus kopų pabaigoje. Jie bus asfaltuoti, pavyks išvengti kalnų ir smėlingų atkarpų.
Kas dar galėtų nustebinti Nyderlanduose? Mus nustebino asfaltuotas paplūdimys. Jis yra Petten pakrantėje ir tęsiasi kelis kilometrus. Pakrantėje įrengtos poilsio zonos su suoliukais ir šiukšlių konteineriais. Pasirodė keista, kad netgi „betoninis pajūris“ pritraukia lankytojų. Vieni vaikštinėja, fotografuojasi, kiti važinėja dviračiais ar ilsisi ant suoliukų.
Lankytinos vietos. Šiaurės jūros pakrantė ir kopos, asfaltuotas Patten paplūdimys.
VI diena: Bakkum – Wijk aan Zee – Ijmuiden – Haarlem – Amsterdamas
Sekmadienį Wijk aan Zee patekome į keistą renginį. Olandai šeimomis traukė į miestelio centre esančią stadiono dydžio aikštę. Šimtai žmonių: kaimiečiai ir miestiečiai, vaikai, tėvai, senoliai ir net hipiai susirinko šeimomis.
Ir nors Amsterdamo Ajax futbolo komandos atributikos buvo galima įsigyti, miestelėnai ir svečiai rinkosi ne futbolo žiūrėti. Visus juos sutraukė sendaikčių turgus! Namuose prisirinkę nereikalingų niekučių, nunešiotų rūbų, pasenusios technikos, indų, baldų ar prabangių daiktų iš asmeninės kolekcijos.
Ko tiktai nori, kad papuoštum namus nuo daržo iki palėpės. Skirtingai nei pas mus, dauguma daiktų pardavinėjami už juokingus pinigus. Žmonėms yra svarbiau daugiau parduoti nereikalingų daiktų, nei kad uždirbti pinigų. Galime pasigirti savo laimikiais: šveicariškas Victorinox lenktinis peilis už 3 eurus, molinis kavos puodelis už pusę euro, Nikon foto technikos krepšys už 2 eurus, kelioninė vaikiška palapinė už dešimtinę.
Turgaus dalyviams bendravimas panašu kad ne paskutinėj vietoj, greičiau pirmoj. Kad miestelėnai namo neskubėtų, organizatoriai į stadioną atvarė kelis sunkvežimius – kioskus. Aliejuje skrudinamos bulvytės, gaminami hamburgeriai ir kiti snacks‘ai, lankytojai gaivinami šaltais, karštais ir alkoholiniais gėrimais, mėgaujasi desertais. Toks vaizdas tarytum sekmadienį miestelis renkasi ne bažnyčioje, o sendaikčių turguje. Įspūdingas vienok renginys!
Harlemo neturėjome progos ilgiau patyrinėti. Atvažiavę priemiesčiais, dūrėme kiaurai per centrą. Tvarkinga, švaru, gražu, jauku. Kiek pamatė akys. Priekabėlės keleivis miegojo, todėl fotoaparato netraukėme ir miesto pažinimui laiko neskyrėme. Galbūt ir veltui. Progų grįžti dar turėsim.
Vakarop Amsterdame atvykome į Xavier ir Eline namus. Buvo smagu juos sutikti po kelių metų. Kaip pasikeitė jų gyvenimas po dviejų metų 18000 km turo dviračiais? Po savo epinės kelionės porelė tik kartą buvo išsitraukus dviračius ilgesniam laikui – keliavo po Portugaliją.
Dabar Xavier, iš Paryžiaus persikraustęs gyventi į Amsterdamą, užsiima karjera. Dirba gerai apmokamą ir įdomų darbą – audio/video sistemų integracija į prabangias jachtas. Eline studijuoja ir svajoja apie naują dviračių turą po Europą.
Lankytinos vietos. Wijk aan Zee sendaikčių turgus sekmadienį, Harlemas.
VII diena: Amsterdamas (iki pietų – ekskursija po miestą) – Diemen – Bussum – Laren (nakvynė)
Xavier ir Eline mums davė Amsterdamo žemėlapį,su kuriuo 9 valandą ryto žygiavome miesto gatvėmis. Keista, kad pirmadienio rytą Amsterdamas atrodė kaip negyvas. Automobiliai nevažinėja, gatvėse nėra pėsčiųjų. Miesto ramybę sudrumsdavo tik vienas kitas dviratininkas. Mūsų bičiulių Niko ir Jasmin patarimai su kaupu pasiteisino.
Nyderlandų sostinė ankstyvą rytą atrodo kaip visai kitas miestas! Pagyvėjimas jaučiasi prie centrinės traukinių stoties. Mūsų akys užkliuvo už krantinėse prišvartuotų laivelių, kuriuose tarsi Dankanai Maklaudai įsikūrė paprasti mirtingieji. Gal tai nėra pats patogiausias būstas, tačiau tokiuose namuose romantiškumo netrūksta!
Patekę į senamiestį išvydome kalnus šiukšlių. Aukšto slėgio patrankomis apsiginklavę tamsiaodžiai, lydimi mažyčių automobiliukų su šepečiais, naikino gatvės šiukšlynus. Senamiesčio gatvės apytuštės, kur ne kur iš kofešopų pakvimpa saldus dūmelis.
Sukame ratą per Raudonųjų žibintų kvartalą. Ryte garsusis kvartalas panašus į kitas senamiesčio gatves. Pagaliau vitrinoje pasirodo garbaus amžiaus dama. Raudonos – juodos spalvų derinio apatiniais papuoštas kūnas, atsisėdęs į ekspoziciją, pradeda naują darbo savaitę.
Atsidaro kavinės, bariukai ir be abejo kofešopai. Prie lankytinų objektų miesto gatvėmis ir aikštėmis plūsta organizuotų turistų grupės. Jaunimėlis okupuoja lauko kavines, gatvėse netrukus pakvimpa marihuana.
Gatvės prisipildė tūkstančiais dviračių raitelių. Įdienojus saulė sušildo lyg skruzdėles po Amsterdamo gatves pabirusius žmogeliukus. Miestas prisipildo triukšmo. Pats laikas nešdintis.
Kokį įspūdį mums paliko Amsterdamas? Jei trumpai, tai nerealų! Tai harmoningas lydinys, kuriame kiekvienas miesto gyventojas rado savo vietą. Juodaodis emigrantas valo gatves, kinietė gamina pigias bandeles, marokietis pardavinėja suvenyrus, prostitutė aptarnauja turistus, kofešopo barmenas įspėja, kad su vaikais draudžiama užeiti vidun, turistai iš Azijos apžiūri lankytinus objektus, backpacker‘iai be abejo rūko žolę.
Amsterdamo pažinimui vienos dienos ryškiai per mažai. Žymiai geresnis sprendimas – dvi dienos po pusdienį. Vieną skirti pažinčiai su naktiniu gyvenimu, o antrą pamatyti miestą ankstyvą rytą.
Lankytinos vietos: Amsterdamo senamiestis.
Apibendrinimas
Maistas
Prisipažinsiu, kad maistas – viena įdomiausių temų. Pirmiausiai dėl to, kad mėgstame paragauti ir įvertinti svečių kraštų virtuves. Tai viena priežasčių, kodėl netampame vegetarais. Be to, minant dviračio pedalus ilgesnį laiką, organizmas puikiai degina kalorijas ir jomis pastoviai reikia pasirūpinti. Vien vandeniu dviratis nevaromas, reikia įvairesnio kaloringo kuro.
Nebuvom olandiškos virtuvės žinovai, tokiais netapom ir po žygio. Mūsų didžiausiais atradimais tapo pusryčių bandelės su razinomis. Su žiauriai daug razinų! Dabar labiausiai jų pasiilgstame.
Taip pat puikiu skoniu džiugino visokie desertai: arbatiniai vafliukai, pertepti karamele, pyragai, keksai. Smaližiams Nyderlanduose yra ko paragauti! Mūsų pamėgtų konditerijos gaminių kainos maždaug per pus mažesnės, nei Lietuvoje.
Pusryčiams be kavos / arbatos puodo ir bandelių valgydavome sausus pusryčius su pienu. Dieną išsitraukdavome „Corny miusli“ batonėlių, vaisių ir sulčių. Pietums pasipjaustydavome lietuviškos vytintos nugarinės su olandiškais pomidorais ir formine duona. O vakarienei valgėme turistinį maistą: ryžius, makaronus, kuskusą ir grikius su mėsos konservais bei konservuotų keptų daržovių (baklažanų, paprikų) padažais.
Parduotuvėse daugumos pagrindinių maisto produktų kainos šiek tiek mažesnės, nei Lietuvoje. Tas liečia pieno produktus, mėsą, duoną, konditeriją, sultis, daržoves. O produktų kokybė pastebimai geresnė. Be abejo, už pačios aukščiausios kokybės produktus teks plačiau atverti piniginę.
Žygio metu baruose ir restoranuose nesilankėme. Skaitėme, kad kiniečių – indoneziečių virtuvė Nyderlanduose populiari ir adaptuota europietiškam skoniui. Mūsų maršrute tokių užeigų reikiamu metu nepasitaikė. Tik tradiciniai greito maisto kioskai ir bariukai, kuriuose vyrauja Makdonaldo tipo patiekalai. Kelis kartus ragavom – skrandžių nenudžiugino. Galime rekomenduoti nebent jau minėtą Den Oever fish chipsų kioską (https://www.facebook.com/wieringerviskoerier).
Kempingai
Nyderlandai ko gero rekordininkai Europoje pagal kempingų skaičių. Kur bevažiuotum, kelių kilometrų atstumu kempingų galima rasti. Su retomis išimtimis, pavyzdžiui kaip mums nutiko antrą žygio dieną tarp Zwolle ir Belt-Schootsloot. Situacija atrodė puiki, bet visgi susidūrėme su kelių tipų problemomis. Išsamiai apie jas - žemiau.
Pirma problema – nė vienas iš aplankytų kempingų nebuvo labai gerai pritaikytas dviratininkams. Tai reiškia, kad galite susidurti su patogumo trūkumu. Mums labai patinka čia paplitę vieno tipo kempingai, daugumoje kurių yra įrengtos virtuvėlės, namukai su griliais. Nyderlanduose neaptikome nieko panašaus.
Vakarienes tekdavo gamintis dažniausiai tuščiose vaikų žaidimų aikštelėse, nes kitur nėra vietos atsisėsti. O kokio jaukaus kampelio taip norisi vakarais. Sutemus nieko kito nelikdavo, kaip lysti į palapinę.
Neturėkit tuščių iliuzijų nes daugelis Nyderlandų kempingų gerai pritaikyti kemperiams. Kai kurie jų priima išskirtinai tik kemperius. Prie jų įvažiavimo būna pakabintas draudžiamas palapinės ženklas, o tokių kaip mes keliautojų gali laukti nusivylimas.
Apie kitą problemą viena ausim girdėjom, bet patys nesusidūrėm. Vasarą kempinguose gali negauti vietos. Nieko panašaus savo kailiu rugsėjo pradžioje nepatyrėm. Visur, kur tik buvome, kempingai buvo apytuščiai. O mūsų kaimynai dažniausiai buvo pensininkai, atvykę su kemperiu arba atsitempę namuką ant ratų. Mus persekiojo kita panašaus pobūdžio problema. Kai kurie kempingai rudenį jau būna užsidarę arba nutraukę veiklą.
Kempingų kainos. Neskaitant nemokamos nakvynės Den Oever, pigiausiai mokėjome 10 eurų, brangiausiai – 18 (įskaitant Wi-Fi ir karštą dušą). Vienam asmeniui mokestis 4-5 eurai, papildomai kainuoja vieta palapinei.
Daugiausiai karštas dušas yra mokamas, kainuoja 1 eurą 4 minutės. Ko pilnai užtenka.
Šaltas dušas nekainuoja, todėl kas maudosi po šaltu (Skaistė tokia) gali eurą sutaupyti. Kai kuriuose kempinguose yra vonelės vaikams maudyti. Mūsų vaikinui tai labai patiko! Kad pribėgtų karšto vandens, reikia mesti monetas (kelias po 20 cnt arba eurą). Tulikuose dažniausiai popieriaus nebūna, tai geriau po ranka turėti ruloną dideliam reikalui.
Apibendrinant – Nyderlandų kempingai tvarkingi. Gerai įrengti sanitariniai mazgai. Visur yra indų plovyklos. Karštas vanduo dažniausiai kainuoja. Wi-Fi kempinguose veikia, kai kur jis bus mokamas.
Biudžetas
Visas kelionės biudžetas gavosi apie 2300 Lt. Kuras sudarė 55 procentų, kelių mokesčiai Lenkijoje – 6 procentai, nakvynės kempinguose – 9 procentai, maistas – apie 30 proc. Skaičiai yra apytiksliai (kad orientuotumėmes), atgaminti iš atminties.
Dviračių takų sistema
Nyderlandai – unikalus kraštas. Tarp dviejų miestų ar gyvenviečių visur egzistuoja saugus susisiekimas. Nesvarbu, kur tu esi, į bet kurią vietą gali patekti nužymėtais dviračių takais. Automobilių eismas šalyje labai intensyvus, todėl palei greitkelius, autostradas taip pat visur yra dviračių takai.
Mes mėgstame ramesnius kelius, kur automobiliai iš viso nevažinėja arba važiuoja retai. Maršrutą rinkomės tokį, kad apvažiuoti triukšmingesnes ir didesnio eismo vietas. Atsiradus galimybei nerdavome į žalias zonas: pievas, parkus ir miškus, mynėme per kaimus aplenkdavome didesnius miestus.
Nyderlanduose keliaujant dviračiais orientuotis nėra sunku. Bet ir ne visada viskas bus aišku. Lygumų kraštą išraižę tūkstančiai takų takelių, nieko nuostabaus jei dažnuose susikirtimuose teks pasukti galvą, kuria krypti judėti toliau. Ar dviratininkui galima Nyderlanduose pasiklysti? Žinoma, kad galima.
Bet jei tai nutiks, tereikia sekti žymas. Ženklais nužymėti visi keliukai ir sekant jais visada pateksi prie dviračių takų žemėlapio. Kur sužinosi tikslią būvimo vietą ir suplanuosi tolesnį judėjimą į priekį.
Kad būtų aiškiau, žiūrėkite video:
Keli sakiniai apie dviračių takų dangą. Ji būna kelių rūšių: asfaltas, betono plokštės, trinkelių grindinys ir natūralus gruntas. Dažniausiai takas yra asfaltuotas. Betono plokštės būna paklotos pievose per ūkininkų žemes. Kai kur per ganyklas ar pylimais šalia vandens kanalų mynėme tiesiog pievomis ar smulkiais žvyrkeliukais.
Gali atrodyti, kad su priekabėle važiavimas per žolę gali būti sunkus. Praktikoje taip nėra – skirtumas tikrai nedidelis ir mažai juntamas. Smulkių rudų ir raudonų trinkelių grindinys mums buvo naujiena ir paliko dvejopą įspūdį.
Vizualiai danga šauniai įkomponuota į kaimo kraštovaizdį, fainai žiūrisi kopose, kaimuose ar laukuose. Yra ir juodoji pusė – važiuojant grindiniu su dviračio priekabėle, ji velniškai barška. Per nelygumus šokinėja ratai ir vibracijų sukeliamas garsas nėra geriausias keleivio palydovas.
Dviračiai ir dviratininkai
Negalime nutylėti apie dviratininkus ir jų techniką. Maždaug pusė olandų (ypač vyresnio amžiaus) važiuoja su elektriniais dviračiais. Baruose ir kavinėse yra įrengtos specialios rozetės akumuliatoriams įkrauti. Didelė dalis technikos yra morališkai pasenusi ir neprižiūrima (barška, girgžda, rūdys graužia).
Daug dviračių apginkluoti įvairiais krepšiais kam nors specifiniam vežti (pvz prancūziškiems batonams, gėlėms ar paštui), taip pat priekinėmis didžiulėmis transportinėmis bagažinėmis, vaikų kėdutėmis, sumontuotomis ant rėmo tarp vairo ir balnelio ar mediniais loviais vaikams vežti.
Kas dar stipriai nustebino - nematėme nė vieno dviratininko (nei vaiko, nei pensininko) su šalmu tarp kasdien sutiktų tūkstančių. Be abejo, dieną neišvydome ir nė vieno dviratininko su šviesą atspindinčia liemene ar įjungtomis šviesomis, kas Lietuvoje yra privaloma. O šalmus dėvi, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tiktai sportuojantys (su plentinukais, MTB ar XC). Beje, mes buvome baltos varnos ir šalmus dėvėjome.
Kokias išvadas padarėme žygio metu? Bet kurį olandą nustebintų mūsų valdžios vyrų priimami sprendimai dviratininkų atžvilgiu. Uždrausti tą ir aną, gaudyti ir bausti prasižengusius dviratininkus. Ironiškai skamba faktas, kad gėjų paradus leidžiam, o dviratininkus diskriminuojam. Mindamas pedalus mąsčiau, kas sieja Nyderlandus ir Lietuvą? Du dalykai: kad turime klumpes ir neturime kalnų.
Pabaigai viena absurdiška mintis, atėjusi į galvą – jeigu lietuvišką šunį, besivaikantį dviratininkus paleisti Nyderlanduose, jį ištiktų širdies smūgis! Olandų šunys greičiau užpuls automobilį, nei dviratininką.
