Dominica McGowan, 57 m.
Skrydis: „British Midland“, 92 reisas
Avarinis nusileidimas: M1 pylimas netoli Kevorto, Lesteršyro grafystė
Data: 1989 m. sausio 8 d.

Mes papietavome, išgėrėme po taurę vyno, ir staiga pasigirdo pranešimas, kad kilo nesklandumų. Skrydžio palydovas skubiai surinko lėkštes ir sumetė jas į plastikinius maišus. Tuo metu buvau psichologė. Šalia manęs už praėjimo sėdėjo jauna moteris, kuri buvo labai išsigandusi, o aš jos klausinėjau: „Ar pažįstate ką nors, kas patyrė lėktuvo katastrofą? Kokia tikimybė, kad išgyvensim?“ Mano draugė Margaret sėdėjo prie lango ir vis kartojo: „Pažiūrėk, kokie dūmai!” Bet aš nekreipiau dėmesio.

Tada pilotas pasakė, kad pasiruoštume avariniam nusileidimui. Maniau, jis turi omeny, kad nusileidimas nebus švelnus, man net į galvą neatėjo, kad mes tiesiog rėšimės į žemę. Bet aš pasilenkiau, susidėjau rankas už galvos. Toliau prisimenu tik kažkokį guminį kaip tuščios padangos garsą ir traškesį.

Maniau, kad visą laiką buvau sąmoninga, bet vėliau man pasakė, kad tai neįmanoma. Atsimenu tamsą ir suvokimą, kad sustojome. Bandžiau pažadinti Margaret, bet ji buvo be sąmonės, kaip ir moteris šalia manęs iš kitos pusės. Pagalvojau, kad man reikia išeiti iš čia.

Atsisegiau saugos diržą ir nuropojau iki išėjimo. Pamačiau į lėktuvą kopiančius ugniagesius, jie padėjo man nusileisti. Pajutau, kad guliu ant žemės stingdančiame šaltyje.

Vėliau susivokiau esanti greitosios pagalbos automobilyje. Man buvo trūkusi kaukolė, petys, lūžę šonkauliai, prakiuręs plautis, lūžęs šlaunikaulis ir stipriai sužeista nugara. Savaitę gulėjau intensyvios terapijos skyriuje, dar savaitę – įprastoje palatoje. Margaret intensyvios terapijos skyriuje praleido daugiau laiko. Ji iki šiol neįgaliųjų vežimėlyje.

Kai grįžau namo, pamačiau katastrofą per televizorių ir sužinojau, kad žuvo 47 žmonės – tik tada suvokiau, ką išgyvenau. Aš maniau, kad visi kažkaip iššliaužė iš lėktuvo, panašiai kaip aš.

Kadangi pati buvau psichologė, žinojau apie potrauminio streso sindromą, kaip svarbu yra kalbėti apie tai, kas įvyko, integruoti tą patirtį, kad ji taptų gyvenimo dalimi.

Į darbą grįžau vasario mėnesį. Visada buvau stiprios sveikatos, tad greitai atsigavau. Žinoma, man pasisekė, kad sugebėjau pati iššliaužti iš lėktuvo. Daugybė žmonių buvo labai sunkiai sužeisti ir neišgyveno. Galbūt man išgyventi padėjo tai, kad dar prieš katastrofą buvau gana užsigrūdinusi, ir suveikė išgyvenimo instinktas. Mano gyvenimas nebuvo lengvas, teko daug kovoti, o katastrofa tapo dar vienu iššūkiu, kurį privalėjau įveikti.

Kuo jautresnis ir neramesnis esi prieš tokią patirtį, tuo trauma bus sunkesnė. Prisimindama praeitį, negalvoju: „Dieve, patyriau lėktuvo katastrofą.“ Aš galvoju: „Aš nemiriau, žmonės buvo labai geri ir man padėjo.“ Žinau, man labai pasisekė, kad likau gyva.

Mercedes Ramirez Johnson, 34 m.
Skrydis: „American Airlines“, 965 reisas
Avarinis nusileidimas: Kalnas Bugoje, Kolumbijoje
Data: 1995 m. gruodžio 20 d.

Tai buvo mano 21-as gimtadienis, su tėvais skridau į Kolumbiją švęsti Kalėdų su tėvo giminaičiais. Buvo 21 val., liko kokia 15 min. iki nusileidimo, kai be jokio įspėjimo pilotas staiga truktelėjo laivo pirmagalį tiesiai į viršų. Kabina klaikiai purtėsi, turbulencija buvo neįtikėtinai stipri, kilo panika.

Mano mama sėdėjo eilėje priešais mane, o aš sėdėjau šalia tėvo, prie avarinio išėjimo, virš sparno. Prisimenu, girdėjau, kaip mama meldžiasi, jos balsas mane nuramino. Negalvojau, kad sudušime ar mirsime. Mintyse raginau pilotą: „Paskubėk ir sureguliuok lėktuvą. Ištiesink jį.“ Tada išgirdau neįtikėtinai garsų trenksmą lėktuvo gale, pajutau stiprią vibraciją. Čiupau tėvui už rankos, jis stipriai suspaudė mano ranką. Prilenkiau galvą prie kelių ir užsimerkiau.

Kai atsipeikėjau, nesuvokiau, kas darosi. Aplink mane mėtėsi nuolaužos.

Dešinioji šlaunis buvo sulenkta per vidurį, apatinė kojos dalis buvo už manęs, bet nejutau jokio skausmo. Gulėjau praėjime, lauke girdėjau vyro balsą, tad nušliaužiau link jo. Jis mane ištraukė. Išgyveno tik keturi iš mūsų, visi iš vidurinės lėktuvo dalies. Gelbėtojų ant kalno laukėme 18 valandų.

Tik ligoninėje supratau, kaip sunkiai esu sužeista. Koja buvo lūžusi, buvo pažeistas stuburas, nugara, vidaus organai nuo saugos diržo, lūžę šonkauliai. Į mano palatą įsigavo žurnalistai, persirengę gydytojais ir seselėmis, ir tiesioginiame eteryje man pranešė, kad mano tėvai žuvo. Mačiau to interviu įrašą, bet visiškai nepamenu, kad su jais kalbėjau.
Vėliau paaiškėjo, kas 15 minučių iki katastrofos pilotai netyčia įvedė ne tą kodą į skrydžio kompiuterį. Tai, kad lėktuvas skrenda tiesiai į kalnus, jie pastebėjo tik išgirdę garsą, įspėjantį apie artėjimą prie žemės. Tada jie ir truktelėjo pirmagalį aukštyn. Stiprus trenksmas pasigirdo, kai lėktuvo uodega rėžėsi į kalną.

Fredas Jonesas, 58 m.
Skrydis: antrasis pilotas „Piper Cherokee“
Avarinis nusileidimas: Šropšyro kalvos šlaitas
Data: 1988 m. balandžio 2 d.

Kai pakilome, buvo graži, saulėta diena. Labai šalta. Praskridome virš nedidelio Long Mynd kalnyno. Staiga šoniniai langai užšalo ir pro juos nebesimatė vaizdo. Aš buvau antrasis pilotas, ir ausinėse išgirdau kapitono Keno Turnerio balsą: „Pajudink savo valdymo svirtis.“
Jos buvo tarsi privirintos.

Kenas buvo ramus, ir aš likau ramus, mintyse bandydamas nuspręsti, ką daryti. Daužėme svirtis, bandėme įjungti šildymą, bet niekas neveikė. Tada pradėjo streikuoti varikliai. Karbiuratorius užšalo, taip pat ir kuras. Mes kritome. Išgirdau, kaip Kenas per radiją siunčia pagalbos signalą. Nugara pajutau šaltį. Mes mažai kalbėjome.

Nepanikavome, bet darėsi vis šalčiau. Mes neturėjome parašiutų. Bet kokiu atveju nebūtume galėję atidaryti durų, nes jas laikė vėjas. Net nebandžiau užimti saugios pozicijos, nes krentant tokiu greičiu tai neturėjo jokios prasmės.

Jei skrendi lengvu orlaiviu ir krenti, o likimas nuo tavęs nusisuko, reiškia, artėja galas. Susitaikiau su faktu, kad po 57 sekundžių užsimušime, ir nieko negalim padaryti.

Vis bandėme atgaivinti variklius, tikėdamiesi, kad kažkiek kuro atitirpo. Vienintelis dalykas, ką galėjau daryti – stengtis pasukti valdymo svirtį virš savo galvos, kad šiek tiek sumažinčiau nusileidimo greitį. Man pasakojo, kad kai ligoninėje gulėjau komoje, vis iškeldavau dešinę ranką ir judinau ją, tarsi sukčiau svirtį.

Tegalvojau, kad mirsiu. Sėdėjau lėktuve, kuris krito iš 2,5 km aukščio 280 km/h greičiu. Pajutau visą suvokimo, kad gyvenimas tuoj nutrūks. Mano gyvenimas buvo velniškai geras, turėjau labai pelningą verslą, bet viskas turi šitaip baigtis. Norėjau tik vieno dalyko – telefono, kad galėčiau paskambinti abiem savo vaikams ir pasakyti: „Viskas bus gerai, rūpinkitės mama.“

Pro šoninį langą ėmė šmėžuoti medžių šešėliai, o tada pasigirdo tas nežmoniškas garsas – sparnas rėžėsi į medį. Lakūno kabinos dalis nulūžo ir nukrito ant žemės. Skriejau į priekį, veidas rėžėsi į stiklą, jis nupjovė man nosį ir akį. Jokio skausmo nepamenu. Viskas aptemo.

Įstrigau kabinoje, ant kalno šlaito. Mums pasisekė, kad kai nulūžo sparnas, ištekėjo visas kuras, todėl lėktuvas neužsidegė.

Daugiau nieko neatsimenu. Tolesni prisiminimai susiję su tuo, kaip atsipeikėjau po trijų savaičių ligoninėje. Netekau akies, nosies, man buvo lūžęs stuburas, petys, žandikaulis ir kulkšnis. Vėl galiu vaikščioti tik todėl, kad mane labai gerai slaugė.

Prieš tai buvau verslininkas, turėjau bendrovę, kurią pats sukūriau. Buvau ūmus, greit užsiplieskiantis. Katastrofa pakeitė mano požiūrį. Kiekviena diena yra dovana. Net blogiausiomis dienomis aš esu čia, aš kvėpuoju.