Į Ukrainą turistai keliauja ramia širdimi

„Per sieną jus kol kas perleis, viskas gerai – jokių ypatingų nurodymų nei iš mūsų, nei iš jų pusės pastaruoju metu nebuvo. Tačiau į Kijevą traukti noriu jus nuoširdžiai atkalbėti” – atsidūsta mus, du tranzuotojus, prigriebęs pasienietis. Per radiją neseniai skelbta apie šalies mastu pradedamą vykdyti „antiteroristinę operaciją.” Neilgai trukus ją atšauks, tačiau nei mes, nei vairuotojas apie tai dar nežinome – ir žinoti negalime.

Taip pat skaitykite: Pavojingiausių kelionių krypčių dešimtukas

arba: 10 pasaulio miestų, kuriuose net policininkai bijo išeiti į gatvę

Vienas po kito mudviejų telefonų signalai praneša apie gautas žinutes, juose – draugų ir šeimos „būsenos atnaujinimai”. Tie, kurie liečia mus ir visus, į Ukrainą iš rytų-vakarų traukiančius. „Jei jūs sau ramiai sėdite Krokuvoje, ten ir likite – pro pasienį jūsų vis tiek nepraleis, uždarytas” – tokio ir panašaus turinio žinutes gauname viena po kitos. Kiekvienas.

Tačiau netrukus tamsiame horizonte iškylantis šviesų ruožas po truputį pradeda patvirtinti į darbą traukiančio pasieniečio žodžius – Hrebenne-Rava Ruska pasienio punkte, regis, įprastas vakaras.
Šis punktas ypatingas tuo, kad neturėdamas motorinės transporto priemonės, sienos čia nekirsi – nebent kas nors paveš. Dviratis netinka. Kolega traukiasi ant pečių „atšvaitinę” liemenę, o aš keliu nykštį – bandome laimę.

„Jus kur, vaikinukai, namo?” – linksmai pasidomi guvaus veido aukštaūgis vilkiko vairuotojas. Iš kalbos akivaizdu, kad ukrainietis, nors išvaizda to jokiu būdu neišduotų. „Noup, mes tik į priekį” – atsakome.

Tuo metu man nykščio kartu su visa ranka vos nenukerta kelionių agentūros autobusas lietuviškais numeriais. Kur traukia anie – į Ukrainą, ar dar toliau, man lieka neaišku, tačiau autobusui sustojus eilėje, matosi, kad sunerimusių keleivių salone nėra. Visi atsipūtę, snūduriuoja, linksmai šnekasi arba lėbauja.

„Važiuokite namo, dar nuveš kas nors” – sako mums furistas. „Į Kijevą net nenusigautumėte – ten papildomas pajėgas permetinėja, todėl autostradose – degančios barikados. Man ką tik viršininkas skambino ir sakė, kad jokių šansų į tą pusę pravažiuoti net su džipu.

Iš greta esančios pasienio parduotuvės girdėti radijas, tačiau, priešingai nei paprastai, šiandien iš jo nesklinda jokia muzika. Komentarai, žinios ir spontaniški vietos korespondentų prisijungimai Ukrainoje. Kijevas, Charkovas, Lvovas...

„Lvove – visiška anarchija. Visame mieste. Visos nuovados padegtos, milicija paleista, – toliau porina ukrainietis – Prieš kurį laiką draugas skambino, sakė, saugumą bando užtikrinti savanoriai, tačiau viską niokojančių chuliganų nebesustabdysi – ten dabar neduokdie bandyti įkišti nosį.”

„Aha” – linktelime.

„Traukinys atšaukiamas dėl techninių kliūčių”

Lvovo vokzalas. Į paskutinius, spėjusius grįžti iš Kijevo į Lvovą traukiniu vietiniai žiūri neslėpdami dviprasmiškų jausmų. Iš vienos pusės juos sunku nusakyti, iš kitos – tai tam tikras pavydas. Ne visiems, pavyksta, ne visi gali. Ne visi galėjo, ne visiems pavyko. Nors prie tarptautinės komunikacijos bilietų langelio eilėje stoviu pats pirmas, mano pasibuvimas čia užtrunka apie pusvalandį. Viskas todėl, kad nespėju reaguoti man prieš nosį vienas po kito užlendant įtūžusiems vietiniams ir tiems, kurie skuba į Kijevą su reikalais arba namo. Arba pas šeimas.

Visi jie bando gražinti bilietus į atšauktą Kijevo traukinį nešami tokios skubos, lyg pasitikėjimo, susijusio su pinigų gražinimo garantija neturėtų jokio. Sekundės trukmės ramybės išraiška nušviečia jų veidus tik tada, kai pinigai vis dėlto gražinami. Vos tik nusiraminu, susiveikęs traukinį į Krokuvą, iš už kampo išdygsta mano kelionės draugas Arnas, pranešantis apie sėkmingą vizitą į turizmo informacijos biurą. Jo rankoje – nemokami žemėlapiai, kurios galiausiai žada pasilikti atsiminimui. Priedo – naudingi patarimai, keliaujantiems į Lvovą.

Prie manęs prieina trys pankuojantį jaunimą primenantys rusai – du vaikinukai ir mergina, vargu ar bent vienas iš jų jau įkopė į trečią dešimtį. Klausia, ar yra alternatyvių būdų nusigauti į Kijevą. Kol šalia stovintis senukas, kuriam aiškiai netrūksta juodo humoro net ekstremaliausiose situacijose, rodo į vietinių oro linijų reklamą, skelbiančią apie skrydį Lvovas-Kijevas-Niujorkas už kainą, siekiančią puspenkto tūkstančio hrivnų. Senukas išradingas, tačiau akivaizdu, kad jo išradingumą labiau skatina empatijos trūkumas nei mokėjimo verstis panašiose situacijose patirtis ir gilus esamosios supratimas.

Kitoje pusėje jau realia patirtimi dalinasi kiek už rusaičius vyresni vietiniai gyventojai. Pasakoja, kad mieste į Kijevą susiruošusieji kalbina pažįstamus ir nepažįstamus dušmanus, kad šie už nemažus pinigus nuvežtų juos į sostinę autobusu. Prijaučiantieji sutinka – ir ne itin brangiai.

Miestas, kuriame nėra milicijos

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos pamatėme, atvykę į Lvovą – skaičiumi šimtą galvų perkopianti gauja greitai juda plačia gatve vakarų kryptimi. Važiuojamąja kelio dalimi užtikrintai žengiantys jaunuoliai užsidengę veidus kaukėmis, priešakyje einančiųjų rankose – beisbolo lazdos. Kadangi iš po kaukių sunku įžiūrėti net akis, tai, kad dauguma jų – paaugliai, išduoda tik jaunatviškas vaikinų sudėjimas.

Praeinant pro nuovadas, matomos neseniai išdaužytos ir apverstos policijos mašinos. Nors iš automobilių neliko ničnieko ir vizualiai netgi sunku nustatyti jų markę, stabina faktas, kad padegtos buvo tik komisariatų patalpos – automobiliai išdaužyti lazdomis. Nenoromis suvoki, kiek įniršio reikia tam, kad atliktum tokią kolosalią destrukciją.

Gretimos sankryžos užverstos iš komisariatų išneštais baldais, akmenimis, cisternomis ir šiukšlėmis – tam, kad nuovadų niokojimo metu pastiprinimas negalėtų privažiuoti arti. Netrukus jokio pastiprinimo nebeliko net teoriškai – milicija mieste baigė darbą, kaip vėliau paskelbta, neribotam laikui.

„Dar vėliau nedrąsus jaunimas pradėjo telkti pareigas ir jau kiek įsidrąsinus apiplėšė vieną kitą parduotuvę. Po to panašių įvykių daugėjo. Sparčiai.” – mums vingiuojant miesto gatvėmis pasakoja taksi vairuotojas. Miestiečiai uždarinėja langines ir neramiai bando užmigti.

Tuo metu, kai pro šalį praeina kaukėtų jaunuolių gauja, parkelyje už turgaus aikštės keli hipsteriai ramiai gurkšnoja ekologišką arbatą, o mergaitė gėlėtu sijonu ir baltomis pėdkelnėmis įvairuoja dviratį į senamiesčio kiemą. Spyria koja į medines duris ir persimeta kaštoninio rudumo plaukus už mėlyno palto atlapų.

Lvove – šeši laipsniai šilumos o už aikštės aidi greitosios pagalbos automobilio sirenos. Trumpam šmėstelėjęs UAZ’as kartu su ambulanso žiburėliais netrukus dingsta tamsoje. Kai mus apnakvyndina gatvėje sutikti nepažįstami žmonės, mums tai atrodo jau beveik įprasta.

Sąmoningumas – vienybės variklis

Išaušus rytui suvoki, kad nors ir kiek stebėtum aplinką, vienintelis dalykas, šią akimirką išduodantis milicijos mieste nebuvimą yra tai, kad milicijos čia tiesiog nematai. Didžiulės eilės prie banko skyrių ir bankomatų, iš vietinio Maidano sklindančios maldos ir masiškai prie radijo imtuvų prigludę žmonės – vieninteliai dalykai, kurie dieną skiria šį miestą nuo tos rutinos, kuria jis įprato gyventi.

Tačiau didžiausias paradoksas, kurį galima pamatyti Lvove šiuo metu – minios turistų. Tų, kurie jau pradėjo atrasti šį miestą ir pagal atvykelių ir vietinių gyventojų santykį senamiestyje netrukus žadėjo paversti jį antra Krokuva. O tada – Praha.

Vaikinukas iš Gruzijos sakosi, besiruošęs važiuoti į Kijevą, tačiau saugumo sumetimais persigalvojęs. Bičiukas iš Egipto atsisako jam tiesiamos degtinės, šniokšdamas „I’m sick”. Pabandžius paprieštarauti, argumentuojant tuo, kad degtinė neva gydo, sako ir pats tai žinąs, nes daktaras. Iš veido matosi, kad dėl pirmojo jaučiasi juokausiąs.

„Lvoviečiai – revoliucionieriai. Tačiau Lvoviečiai – ne maitvanagiai” – tokie ir panašūs lozungai, tvarkingai atspausdinti ant ofisinio popieriaus kabo visame mieste. Vienuose jų apeliuojame į pilietinį sąmoningumą mieste, kuriame viešosios tvarkos užtikrinimu nelabai liko kam rūpintis, kituose, šūkiais raginama išlaikyti vienybę, primenama apie konkrečius įvykius Kijeve ir, žinoma, gyventojų be perstojo linksniuojamos valdžios nuodėmes.