Atėnų olimpiados rengimo vietos per dešimtmetį virto vaiduoklių miestais

Prasidėjus 2004-ųjų Vasaros olimpinėms žaidynėms dauguma graikų neslėpė savo pasididžiavimo ne tik dėl to, kad pagaliau išsikovojo teisę bent vienam kartui grąžinti Olimpiadą į savo tėvynę, tačiau ir dėl dar vieno mažo, bet reikšmingo pasiekimo - Graikija tapo viena mažiausių šalių, surengusių Žaidynes per visą moderniąją jų istoriją.

Taip pat skaitykite: 10 įspūdingiausių pasaulyje apleistų pramogų parkų

arba: Apleistų bažnyčių vaizdai, sukeliantys nepamirštamą šiurpą

Ir nors ne vieną milijardą eurų siekiančių investicijų tiek iš privataus, tiek iš valstybinio sektoriaus poreikis tokiai valstybei žadėjo nemažą iššūkį, vietinių optimizmo rengiant Olimpines žaidynes negalėjo nuslopinti niekas.

Tačiau per dešimtmetį viskas pasikeitė. Jeigu apie tuomet bene kiekvieną graiką lydėjusius džiaugsmingus lūkesčius kuris nors iš jų ir prisimena, saldūs nostalgijos protrūkiai šių prisiminimų tikrai nepalydi. Negana to, būtent Olimpiados rengimas bei su juo susijusios didžiulės ambicijos dažnai tampa atpirkimo ožiu ekonominės recesijos išvargintiems graikams, diena iš dienos ieškantiems vis naujų šalį nustekenusios krizės priežasčių.

Tuo tarpu sporto aistruoliams, kasdien stebintiems šimtus šios krizės paminklų Graikijos miestų ir kaimelių gatvėse bei šalies pakelėse, pamirštas Olimpinių žaidinių „palikimas“ už širdies sugriebia turbūt labiausiai. Ir, nors bandant viską įvertinti šiek tiek blaiviau, poolimpinės pagirios šalies sporto infrastruktūrai atsiliepė ne taip skaudžiai, kaip to galima būtų tikėtis (juk rengiant didžiausią pasaulyje sporto renginį būtent sportas tiesiogiai ar netiesiogiai ir susižėrė pagrindinę investicijų dalį), šiandieninė kai kurių vos dešimties metų senumo sporto objektų būklė negalėjo nepatekti į pasaulinės bendruomenės akiratį.

Minėdami dešimtąsias Atėnų vasaros olimpinių žaidynių metines, turime puikią progą užmesti žvilgsnį į „Reuters“ fotografo Yorgo Karahalio fotoreportažą, kurį jis šią vasarą parsivežė iš kelionės po labiausiai pamirštus pompastiškosios Olimpiados objektus. Ir, galbūt, Yorgo nuotraukose negalėtumėme įžvelgti tokių ryškių sprogusio pompastikos burbulo pėdsakų, jeigu ne išsamus šios galerijos backgroundas, konkrečiais faktais primenantis mums apie tai, kad ir pats fotografas - šios olimpinės (,) krizės iškamuotos tautos atstovas.

Žemiau esanti nuotrauka daryta AP korespondento Graikijoje Thanassio Stavrakio. Joje užfiksuotas 2004-aisiais Atėnuose iškilmingai atidarytas Tarptautinio olimpinio komiteto parkas, kuriame TOK nariai buvo kviečiami įamžinti istorinę (ir, iš dalies - sportinę) atmintį, pasodindami čia po alyvų medelį. Ilgainiui visa medelių alėja suvešėjo, tačiau pats parkas po dešimtmečio labiau primena apleistas karių kapines - karių, kurių niekas nenori prisiminti.

Nors didžioji 2004-ųjų Atėnų vasaros olimpinių žaidynių sporto objektų dalis rado naują pritaikymą arba toliau buvo naudojama įvairių sporto renginių metu, šiuo metu miestus-vaiduoklius primena ne tik pavieniai vos prieš dešimtmetį blizgėję, o šiandien apleistais griozdais pavirtę didžiuliai pastatai, tačiau ir ištisi kompleksai. Bene liūdniausiai iš jų atrodo milžiniškas Hellinikonas.

Šiuo metu šiek tiek gyvybės čia galima atrasti nebent nedideliu futbolo stadionu pavirtusioje krepšinio arenoje - visi kiti keturi komplekso pastatai kartu su nesuskaičiuojama galybe pagalbinių patalpų - visiškai apleisti. Žemiau esančioje nuotraukoje - kažkada modernumu ir šviežumu spindintis Olimpinis žolės riedulio stadionas.

Kitoje nuotraukoje - vienas didžiausią pasididžiavimą 2004-ųjų Olimpiados rengėjams kėlusių sporto objektų. Šiniaso Olimpinis irklavimo centras, amžiaus pradžioje pritraukęs ne vieną investicijų paketą, įrengtas vokiečių milžinės Hochtief Aktiengesellschaft tapo viena iš trijų pasaulyje Tarptautinės irklavimo federacijos sertifikuotų treniruočių bazių - kitos dvi šiuo metu yra Miunchene ir Sevilijoje.

Šiandien čia retai įkiša nosį bent vienas save gerbiantis irkluotojas ar kanojininkas - milžiniškų lėšų pareikalavęs didžiulės pelkės nusausinimas per dešimtmetį pasirodė nuėjęs perniek. Kadangi šis kompleksas buvo pamirštas iš karto po Žaidynių, gamta čia palaipsniui susigrąžina savo valdas. Telkinys pelkėja, o uodai ir kiti vietiniai vabzdžiai taip pamėgo irklavimo centro vandenis, kad karštomis dienomis pro jų spiečius sunku įžiūrėti telkinio paviršių.

Nors ir ne pačiu skaudžiausiu, tačiau, matyt, ryškiausiu Olimpinių vilčių šūkių lauku tapo pats Olimpinis kaimelis. Priešingai nei Olimpinis spaudos centras, kur dabar įsikūrę prabangūs butai, dalis sportininkų miestelio buvo paskirta nepasiturinčioms šeimoms, kur šios galėjo įsigyti būstą itin palankiomis sąlygomis.

Tuo tarpu kita jo dalis, kurią pritaikyti gyventojų poreikiams buvo kiek sunkiau (ir brangiau) nesulaukusi privataus investuotojo taip ir liko apleista. Būtent čia graikai išliejo visas savo su Olimpiada ir jos pasekmėmis susijusias nuoskaudas - nuolatiniai gaisrai ir šiurpinantys vandalizmo aktai tapo tamsiosios Olimpinio kaimelio dalies kasdienybe.