Kodėl nereikia gaudyti ūsorių birželį?
O kodėl ne birželį? Nors oficialaus šių žuvų gaudymo draudimo per nerštą nėra, man atrodo, kad neetiška šias žuvis žvejoti neršto metu. Ūsoriai birželio pradžioje ar viduryje dideliais būriais susiburia į nerštavietes, kur kaip ir kai kurios kitos žuvys, neršto metu nuo kitų žuvų kurį laiką saugo savo ikrus. Tuo metu susibūriavęs ant pačio upės slenksčio ir nedideliame gylyje tūnantis ūsorius tampa lengvu žvejo grobiu, nes atakuoja bet kokius įsibrovėlius, atėjusius paskanauti jų ikrais.
Tokiose upėse, kaip Merkio žemupys, nesunku ties slenksčiais budinčius ūsorius pastebėti plika akimi. Tokiu metu atsidūrus tokioje vietoje, nėra sudėtingai pagauti ne vieną žuvį prie dugno plaukiančiu vobleriu ar nimfa. Iš to ir gimsta teorijos apie tikslingą ūsorių žūklę spiningu mūsų upėse. Nemažai žvejų, ar nežinodami, ar tiesiog nesukdami sau galvos tuo naudojasi, metai iš metų gaudydami neršiančias ir ginančias savo būsimus palikuonis žuvis. Keista, kad mūsų žūklės taisyklės tą toleruoja. Tačiau kita vertus, ūsoriai moka su kaupu už save atkeršyti. Neršto metu ir prieš jį jų ikrai nuodingi. Tad mėgstantiems pasidžiaugti lengvu laimikiu reikia būti atsargiems.
Žvyras, akmenys ir srovė
Liepa ūsoriai pasklinda po visą upę ir jų pirmiausia reikia ieškoti prie rėvų. Žinoma, ne bet kokių, o tų, kurių dugnas žvyruotas ar žvirgždėtas. Tai viena pagrindinių šių žuvų buvimo sąlygų. Jei šalia yra didelių paskendusių akmenų, tikimybė pagauti ūsorių taip pat padidėja, kaip, beje, ir galimybė „mirtinai“ užstrigdyti tarp ar už jų svarelį. Kitas dalykas – ūsorių žūklės vietoje visada turi būti vidutinė ar stipri srovė. Jei kokiame smėlėto dugno ruože eina nors trumpa žvirgždo ar žvyro juostelė, ten tai pat gali būti ūsorių. Tai visų pirma susiję su ūsorių maitinimosi specifika – ūsoriui lengviausia pačiupti maistą iš po akmenų, tuo tarpu siurbti maistą iš dumblo ar smėlio su sąnašomis kaip koks karpis ar karšis, jis nelabai moka. Dažniausia ūsorinėse“ vietose gylis svyruoja nuo pusmetrio iki pusantro metro. Labai retai kada ūsoriai laikosi giliau.
Jei per nerštą ūsorius laikosi pačioje rėvoje, kad jo ikreliai gautų reikiamą kiekį deguonies, tai iškart po jo jie pasitraukia į netoliese esančią kiek ramesnę vietą, kurioje būtų galima lengviau atsispirti srovei. Dažniausia tai būna tai prie upės slenkstį esantis šioks toks pagilėjimas, tarpas tarp paskendusių akmenų, neretai – iš pažiūros nelabai įdomus negilus ir vienodas upės ruožas su vidutine srove, kur gylis paprastai ne viršija 1,5 m. Retesniais atvejais – už rėvos esančios duobės kraštas.
Pačioje duobėje ūsoriai paprastai tūno tik vėlų rudenį ar ankstyvą pavasarį.
Vidurvasarį retkarčiais pasitaiko dienų, kai ūsoriai patraukia į „paplūdimius“ – lygius, su smėlėtu dugnu upių ruožus, kur tiesa pasakius, pats nelabai suprantu, ką ten veikia. Tačiau tai būna išskirtiniai atvejai. Pernelyg reti, kad vertėtų ten tikslingai gaudyti ūsorius.
Mažos ir didelės upės ūsorių žūklėje: skirtumai ir panašumai
Su tiksline ūsorių žvejyba dažniausia siejamos didžiausios mūsų upės – Nemunas ir Neris, tačiau maža paslaptis, kad nemažai jų yra ir mažesnėse upėse – Žeimenoje, Aukštaitijos Šventojoje, Merkio žemupyje ir kitose.
Ūsorių paieškos mažesnėse upėse ir didelėse šiek tiek skiriasi. Mažesnėje upėje, matyt, jiems yra mažiau maisto ir ūsorių būriai dažniau migruoja upe aukštyn ar žemyn. Sudėtingiau juos surasti ar juo labiau iš anksto atspėti jų maršrutą. Nemune ar Neryje ūsoriai tai pat juda iš vienos rėvos į kitą, tačiau jų migracija būna trumpesnė. Be to, žuvys juda pirmyn ir atgal lyg kokiu ratu ir ilgiau pabuvęs prie upės, gali daugiau mažiau atspėti jų ciklą.
Kas nedaug laiko praleidžia prie upės, tas tikriausia mažai įsivaizduoja šių žuvų elgseną. Ūsoriai visada traukia būriu, lyg koks kareivių pulkas, išsiskleidę plačiai ir kruopščiai nuo nuskendusių ar apsemtų akmenų, upės žvirgždo nurinkinėja apsiuvas, įvairių vabzdžių lervas, kirmėles ir kitus dugno organizmus. Stipriai maitindamiesi, jie gana greit nuvalo nuo jų tą upės ruožą ir yra priversti judėti kitur. Naujas ūsorių maistas staiga per vieną naktį neatsiranda, tad ūsoriai grįžta į tą pačią vietą tik po kurio laiko, kai jiems ten vėl yra kas ėsti. Tokiu būdu ūsoriai turi savo maršrutą, kuriuo visą vasarą ir dalį rudens pastoviai juda, kitaip dar vadinamą ūsorių taku. Kitas dalykas – kintantis upių vandens lygis. Kai jis nukrenta pakyla, ūsoriai, kaip ir kitos žuvys į tai reaguoja ir patraukia upe pasroviui ar prieš srovę, ieškodamos naujų buveinių.
Dėl šios priežasties laukimo taktika, tiksliai nežinant, ar toje vietoje yra žuvies, nėra efektyvi. Gaudydamas ūsorius, aš pirmiausia remiuosi upės stebėjimu ir negailiu tam nei laiko, nei kuro. Vakare ar anksti ryte ūsoriai beveik visada patys išduoda savo buveines, iššokdami į viršų. Ir tai yra praktiškai vienintelis ir patikimas garantas, kad toje vietoje tikrai yra ūsorių ir kad verta čia jų patykoti su meškerėmis.
Apskritai, ūsorių populiacija mūsų upėse dar nėra gausi, bent jau palyginus su situacija, buvusia prieš dvidešimt penkis – trisdešimt metų. Sovietiniais metais pramonei bei ekologiniu požiūriu besmegeniškam laukų tręšimui iš lėktuvų užteršus mūsų upes, ūsoriai buvo beveik išnaikinti ir jų ištekliai iki šiol atsigauna labai lėtai. Todėl šiandien apie ūsorių žūklę galime kalbėti daugiau kaip įdomų įprastinių žūklių paįvairinimą ar žvejybinių įgūdžių tobulinimą, nei apie labai našią laimikio prasme žūklės rūšį. Gal būt, po kelių metų bus kitaip. Bet kol kas yra taip, kaip yra.
Plūdine, dugnine, o gal museline?
Ūsorius mūsų upėse galima gaudyti įvairiais būdais – plūdine, paprastomis dugninėmis ir retesniu atveju – vadinama judria dugnine. Spiningu pagauti ūsorių ne neršto metu yra atsitiktinumas, todėl tikslinga jų žūklė šiuo būdu ( bent jau mano nuomone), mūsų upėse nėra efektyvi. Ne ką geriau galiu pasakyti apie muselinę meškere. Esu ja pagavęs apie dešimt ūsorių, tačiau ne specialiai juos medžiodamas, o gaudydamas Neryje kiršlius. Nenustebkite – šios abi žuvų rūšys laikosi beveik tose pačiose vietose ir aktyviai konkuruoja dėl maisto.
Tarp užsienio muselininkų šių žuvų žūklė nimfomis yra laikoma muselinės „aukštuoju pilotažu“, tačiau mūsų sąlygomis yra per mažai ūsorių ir per mažai žinome apie jų migracijų kelius, kad būtų efektyvu juos gaudyti museline tikslingai.
Apie plūdinę ir „šmorgą“
Plūdine meškere nuo kranto ūsorius žvejoti sudėtinga vien dėl to, kad labai nedaug yra tokių vietų, kur būtų įmanoma teisingai pravesti masalą. Todėl prasmingiausia žvejoti iš valties, ją inkaruojant prieš rėvą. Kaip ir daugelis karpinių šeimos žuvų, ūsoriai greitai reaguoją į jauką ir pastovų jaukinimą, todėl galima juos privilioti kukurūzais ar žirniais, kitu stambesniu jauku.
Plūdinės meškerės sistemėlę ūsorių gaudymui geriausia rišti tokią pačią, kaip ir žiobriams, t. y, žemiau kabantį ir žūklėje dugnu besivelkantį svarelį su valu, prie kurio aukščiau pririštas pavadėlis su kabliuku. Skirtumas gal tik toks, kad ūsorių žūklei reikia ilgesnio pavadėlio, kad masalas visą laiką ridentųsi dugnu – plaukiančio bent kiek aukščiau, skirtingai nuo žiobrio, ūsorius negriebia. Kad masalas tikrai plauktų dugnu, galima dėl viso pikto netoli kabliuko užspausti nedidelį švininį šratelį.
Kita gudrybė, vartojama jau nuo senų seniausių laikų, vilniškių meškeriotojų vadinama „šmorgu“. Jos esmė – prie valties pririštas iš tinklinio maišelio nuo bulvių ( sovietmečiu tokie buvo populiarūs) arba moteriškos pėdkelnės klešnės padarytas maišas, prikimštas duonos, džiūvėsių ar kito panašaus jauko. Maišo gale pririšamas akmuo ar plyta, kad tokia „šėryklė“ nuskęstu ir nuleidžiama po valtimi. Srovės skalaujamas maišas pasroviui skleidžia plika akimi matomą ir ūsorius viliojantį jauko šleifą, kurio „farvateryje“ ir leidžiama plūdė su masalu. Kad „šmorgas“ veiktų dar geriau, kartais nuo karto verta trūktelti virvutę ir sujudinti maišą su jauku.
Trijų dugninių taktika arba pirmyn į praeitį
Visgi, pats paprasčiausias, visiems prieinamas, ir ko gero, šiais laikais efektyviausias ūsorių žūklės būdas – ūsorių žūklė sunkiomis dugninėmis nuo kranto. Taisyklės leidžia vienu metu žvejoti keliomis meškerėmis, tad galima jomis užtverti ūsoriams kelią, sumetant jas įvairiose vietose. Tikėtina, kad bent vienos iš jų masalas tikrai atsidurs ant ūsorių tako.
Senais laikas ūsorius žvejodavome dar paprasčiau, methodu, rusiškai vadinamu „triliovka“. Suringuodavome krante storesnio valo, kurio gale būdavo pririštas šaukšte lietas svarelis ir du pavadėliai su masalus, ir ranka šveisdavome į upę. Po to imdavome kokią lazdyno ar karklo vytelė, įskėlę peiliu jos viršūnę įsprausdavome ten įtemptą valą. įsmeigę vytelę vertikaliai į krantą, ant jos pritvirtindavome varpelį – kai žuvis kibdavo, jis skambėdavo. Nuo to skambėjimo, matyt, ir kilo šio žūklės būdo pavadinimas. Tais laikas tokiu būdu sužvejodavome tikrai daug gražių ūsorių.
Na, bet taip buvo senais laikais, kai nebuvo įmanoma gauti bent kiek padoresnių žūklės įrankių. O dabar, kai parduotuvės lūžta nuo įvairių feeder tipo meškerių su jautriomis keičiamomis viršūnėlėmis, žūklė tapo daug paprastesnė. Gaudant dugninėmis svarbu tinkamai surišti sistemėlę. Masyvus plokščias svarelis, gebantis atsispirti srovei ir išlaikyti masalą vienoje vietoje, turi būti gale, o ilgas pavadėlis ar pavadėliai (jei rišame juos du) – virš jo. Pavadėlių ilgis turi būti toks, kad užmetus ir svareliui sustojus, srovės judinamas valas juos kartas nuo karto iškeltų iš dugno ir vėl nuleistų, kitu atveju srovė gali užnešti masalus smėliu ir ūsoriai jo neras.
Dar vienas niuansas – vietose, kur daug kliuvinių, svarelį geriau rišti ne tiesiai prie valo, o per plonesnio valo pavadėlį. Jei žuvis užkibs ir nutemps svarelį į akmenis – šį gal būt šį pavyks nutraukti, o žuvį išsitraukti. Ūsorių gaudymui labai plonų valų naudoti nereikia, juo labiau, kad dažniausia tenka į vandenį svaidyti šimto gramų ir sunkesnius svarelius. Pagrindinis valas turėtų būti 0,25–0,28 mm, pavadėlis ir valo atkarpa, prie kurios rišamas svarelis – pora šimtųjų milimetro plonesnis.
Sportiškiausias, bet ne pigiausias būdas
Vienas sportiškiausių ūsorių žūklės būdų – šių žuvų gaudymas lengva dugnine meškere, ridenant svarelį upės dugnu. Šis būdas įmanomas tik ten, kur sąlyginai švarus dugnas, kitaip varys į neviltį kabliukų ir svarelių praradimai.
Žūklės judria dugnine principas labai paprastas – meškerė užmetama, užsidėjus rutulio formos gana lengvą svarelį, ir leidžiama šiam, su lengvais stabtelėjimais, riedėti dugnu. Meškerė laikoma rankose ir stebima viršūnė, nors tiesa sakant, ūsoriaus kibimą dažniausia puikiausiai pajauti ir ranka. Palengva riedėdamas svarelis ir priekyje jo plazdėdamas svarelis pats ieško žuvų. Jei gaudant sunkiomis dugninėmis tenka viltis, kad žuvis pati suras dugne paliktą masalą, tai šiuo atveju žvejys ieško ūsorių pats. Ir turi galimybę patikrinti didesnius upės plotus.
Kada kimba ūsoriai arba apie sūrelius, daktarišką dešrą ir nepamainomuosius „pindrakus“
Kad ir kokiu būdu žvejotumėte ūsorius, nereikia pamiršti, kad vasarą šios žuvys aktyviausios ryte ir vakare, naktį, bet jokiu būdu ne dieną. Vidurdienį ūsoriai tarsi sustingsta ir beveik nustoja maitintis,. Aišku, pasitaiko malonių išimčių, bet tikrai neverta jų tikėtis kiekvienoje žūklėje.
Ūsoriai čiumpa įvairius masalus – ši žuvis praktiškai visaėdė. Vis dėl to, pirmoje vietoje, be abejonės, yra daugeliui žinomas vadinamas pindrakas ( trandies lerva red.past.), antroje – apsiuvos. Nepraleidžia ūsorius pro šalį ir naktinio slieko, sumuštinio iš musės lervų ir sliekų, kukurūzų ir žirnių, lydyto sūrelio. O štai ant kabliuko užkabinta žuvelė, šlyžys ar gružlys, kaip daug kas galvoja, nėra tiek efektyvus. Rudenį jais gaudant vėgėles, vienas kitas ūsorius jomis susigundo. Vis dėl to, anksčiau parašyti masalai yra gerokai efektyvesni.
Ūsoriai – stiprios ir įdomios srovės žuvys, ir jų žūklė visada sukelia daug emocijų. Jei nė karto nebandėte – būtinai pabandykite.
Žurnalas „Žvejok“ , 2013
