Kad nepakėlęs užpakalio nuo lovos galėtum patirti ar bent pamatyti tai, ką seniau galėdavai pasiekti tik daug nukeliavęs. Kad paspaudęs kelias svirteles, truputį pažaidęs pele ar pasukiojęs vairą, galėtum padaryti darbą, kokį seniau galėdavai padaryti tik ilgą laiką plušdamas fiziškai.
Tačiau aktyvus laisvalaikis gamtoje ir didesnių fizinių krūviai savo populiarumo nepraranda. Atvirkščiai, neabejotina, kad paskutiniu laiku galima stebėti atvirkštinį procesą: įvairių žygių ir išbandymų poreikis tik auga. Kaip didėja ir pasiūla: pėsčiųjų žygiai, bėgimai, šiaurietiškas ėjimas, baidarės, dviračiai, jėgos aitvarai, lobių paieškos, gyvūnų fotografija, kabarojimasis uolomis ar kalnais – pomėgių sąrašą galima tęsti be galo.
Kaip iš esmės nekrenta populiarumas ir senesnių, gilesnes tradicijas turinčių užsiėmimų – žvejybos, uogavimo ar grybavimo. Tad kyla įtarimas, kad tų iššūkių ir sunkumų įveikimo būtinybė, kaip ir noras būti gamtoje tūno kažkur giliai mumyse. Ir to poreikio jokios technologijos, jokie patogumai negali ir greičiausia negalės niekada patenkinti.
Bent man kilo tokios mintys, kartu su sūnumi Gabrieliumi kuriant šį trumpą filmuką apie žygį Lietuvos miškais ir laukais ir pačio žygio metu kalbinant jų dalyvius. Bet pasižiūrėkite patys.
