Fidelis, vis dar gyvendamas su pirmąja žmona Mirta, susipažįsta su Natalija Revuelta, kuri jau ištekėjusi. Iš jų aistringos slaptos meilės 1956 m. gimsta Alina Fernandes, kurios Fidelis nepripažįsta. „Pavainikė, kaip ir aš“ ir „puiki tolimoji fėja“, pasak pačios Alinos žodžių.
Bendras gyvenimas neįmanomas, sugniuždytas valdžios reikalavimų, valdžios, kurios šešėlyje ji išauga. Nati vyras gydytojas Fernandesas sutinka užsikrauti tėvystės naštą, bet jis labai greitai emigruoja į Jungtines Valstijas ir taip išvengia režimo. Kad įsitikintų, jog Alina tikrai jo duktė, Fidelis pasiunčia vieną savo netikrą seserį apžiūrėti kūdikio. Apgamėliai ir didelis apgamas ant pakinklio įrodo, kad Alina – tikrai Kastro duktė.
Sykį įsitikinęs, Fidelis retkarčiais atvyksta jos pamatyti, nors ši ir nežino, kad tai jos tėvas. Kai Alinai sukanka dešimt metų, auklė jai atskleidžia tiesą, ir motinai telieka tai patvirtinti: ji iš tikrųjų esanti Fidelio duktė. „Tą akimirką man palengvėjo, kad nesu guano, „žemės kirmino“, duktė, kaip atsiliepė Kastro šalininkai apie tremtinius“, – pareiškia Alina. „Negali sakyti, kad Fidelio, kaip tėvo, nebuvo. Jį nuolat matydavai televizoriuje...“ – ironiškai priduria ji. Iš tikrųjų Fidelis retkarčiais pasimato su dukra, ir tai visiškai priklauso nuo nuotaikos. Jis ją pamiršta, paskui staiga atsimena apie jos egzistavimą ir pasirodo. Kartą jis nusprendžia gimtadienio proga jai įteikti dovaną: šiurkščiai jai įbruka lėlę, vaizduojančią jį patį; lėlė aprengta chaki spalvos skuduru. Bet jis jos nepabučiuoja ir niekada, beje, to nedarys.
Knygos „Dikatorių vaikai“ viršelis
Nors Alina labai retai mato savo tėvą, vis dėlto ji turi teisę į nedažnas privilegijas. Ji gali dalį laiko mokytis Paryžiuje ir gyventi Sen Žermeno an Lė pensione tuo metu, kai jos motina yra pasiunčiama į Paryžių kaip diplomatė dirbti Kubos pasiuntinybėje. Čia Alina išmoksta prancūzų kalbą. Grįžusi į Havaną, užrašoma į mokyklą, skirtą nomenklatūros vaikams. Ji blogai jaučiasi toje privilegijuotųjų mokykloje, toje veidmainiškoje atmosferoje ir ima maištauti, iš keturiolikos metų aukštybių tėvui pranešdama apie ketinimus išvykti iš šalies. Žinoma, Fidelis šitos teisės jai nesuteikia. Bet ji ryžtingai „nusprendusi negyventi uždarame, izoliuotame krašte, be knygų, be laisvos spaudos, be drabužių, be fantazijos, be pinigų, apsupta šnipelių ir skundikų, ten, kur reikia išstovėti tris valandas ant šaligatvio, kad gautum gabalą duonos“, – taip kalba ji viename interviu. Alina prašo pagalbos Raulio, Fidelio netikro brolio, „visuomet esančio šeimos dispozicijoje“. Pamažu į merginos smegenis įsigauna abejonė. Mokyklos ir šiaip draugai bei pažįstami kartais jai pasiunčia laiškų, kad perduotų juos tėvui. Pagauta smalsumo, Alina tuos laiškus Fideliui perskaito ir sužino visus salos skundus. „Žmonės mane laikė pasiuntine. Tai buvo kita medalio pusė.“
Fidelio Kastro dukra Alina. Vida Press nuotr.
Galop atsitiko tai, kas ir turėjo vieną kartą nutikti: jos motina Nati patenka į nemalonę. Ji veltui kabinasi į partiją ir be atvangos darbuojasi režimo ministerijose, bet yra nušalinama. „Kastro šeima su ja kur kas padoriau elgėsi, kai ji buvo barzdylos kekšė, o ne dabar, kai tapo Vado „buvusia brangiąja“, – 1998 m. rašo Alina savo autobiografijoje „Fidelis – mano tėvas“, išleistoje „Plon“ leidykloje. Jai skaudu susitaikyti su savo tikros šeimos „dviguba morale“, kuri pripažįsta jos egzistavimą, atsisakydama jos motinos. Alina iš tikrųjų visiems yra „Fidelio duktė“. Nors nesugebąs parodyti Alinai bent menkiausio jausmo, menkiausio švelnumo, kaip, beje, ir visiems kitiems savo vaikams, Fidelis verčia ją vadinti jį Commandante, tik, ginkdie, ne tėčiu. Alina gerai išmoksta pamoką: šiandien ji vadina jį Kastru!
Bėgant metams Alina – nepripažintoji duktė – darys viską, kad pažadintų Fidelio tėvystės instinktą. Veltui. Ji bergždžiai krečia visokiausias išdaigas, bet Kastras nereaguoja. 1980 m., kai Alina pamilsta Meksikos diplomatą patarėją ir nori su juo keliauti aplink pasaulį, tėvas lieka nepalenkiamas: ji niekada nepaliks teritorijos ir neišvažiuos su „užsieniečiu“. Kastras per daug bijo, kad ji gali nebegrįžti. Tada ji su savo meksikiečiu susituokia slapta. Bet po kelių savaičių išgąsdintas vyras, nuolat sekamas slaptųjų Kastro tarnybų, pabėga iš Kubos. Alina, sugniuždyta priklausomybės nuo nesančio, bet visagalio tėvo, suserga nervine depresija ir kankinasi dėl anoreksijos taip stipriai, kad netrukus tesveria keturiasdešimt kilogramų.
Alina pamažu atsigauna. Ji dirba Havanoje modeliu. Ir 1993 m. išdrįsta padaryti neįsivaizduojamą dalyką. Slapta, užsidėjusi peruką ir kalbėdama ispanišku akcentu, įsėda į „Iberijos“ kompanijos lėktuvą ir išskrenda Madrido link. Jos pabėgimą kruopščiai parengė viena į Ispaniją pasitraukusi organizacija ir buvęs politinis kalinys Armandas Valjadaresas, kuriam pavyko pabėgti iš salos po dvidešimties kalėjimo metų. Alinos duktė, praminta Mumin, pabėgs iš Kubos vėliau, tarptautinių organizacijų pastangomis.
Po kelerių tremties metų Alina įsikuria Majamyje, pačioje Mažojoje Havanoje – istoriniame Kastro priešininkų kvartale. Ji iki šiol gyvena Majamyje ir nuolat reiškiasi spaudoje bei pasisako per radiją. Viešai skelbia savo griežtą poziciją prieš režimą ir važinėja po pasaulį reikalaudama demokratijos savo šalyje. Ji nedvejodama kaltina tėvą ir savo dėdę už įsiviešpatavusią tironiją, kurią kubiečiai priversti kentėti. Iš visų Fidelio vaikų ji – vienintelė, drįsusi ir vis tebedrįstanti duoti atkirtį tėvui!
2014 m. vasarą Alina vis dėlto grįžta į Kubą aplankyti mirštančios motinos, bet sulaukia dalies tremtinių priekaištų: yra nesuskaičiuojama daugybė tokių, kurie niekada negavo leidimo paskutinį kartą pasimatyti su savo tėvais prieš mirtį.