Jo surinkti vietinių liudijimai apie žydų žudynes kelia siaubą: jie buvo žudomi „dėl pramogos“, „iš pykčio, nuobodulio ir tiesiog girtuoklystės“ arba tiesiog su tikslu „prievartauti jaunas žydaites“.
Šalyje šiuo metu atrasta maždaug 2000 masinių žydų kapaviečių, kuriose palaidoti vyrai, moterys ir vaikai nužudyti nacių ir jų kolaborantų. Tačiau spėjama, kad iš viso tokių kapaviečių Ukrainoje gali būti apie 6000.
Daugeliu atveju žydams buvo įsakyta patiems sau išsikasti kapus, o tada išsirengti nuogai. Kai kurie iš jų būdavo palaidojami gyvi.
Tačiau tikrasis Holokausto mastas ilgą laiką nebuvo iki galo aiškus, nes Sovietų Sąjunga niekada neatskleidė tikslių skaičių.
Istorikas Mikhailas Tyahlyy tinklalapiui „MailOnline“ pasakojo, kad Ukrainoje buvo nužudyta tarp 1.4 ir 1.6 mln. žydų, šis skaičius gerokai didesnis nei dažnai skelbiamas 1 mln.
Kunigo paieškos jį atvedė prie 4 kapaviečių Rava Ruskoje, esančios netoli Ukrainos ir Lenkijos sienos, kur buvo nužudyta 15 tūkst. žydų. Toje vietoje taip pat buvo ir nacių koncentracijos stovykla, kur karo metu kalėjo jo senelis Claudius Desbois.
Senyvo amžiaus vietiniai gyventojai, kurie didžiąją dalį gyvenimo tylėjo, atsivėrė kunigui.
Vienas gyventojas prisiminė, kaip nacių pareigūnas pastebėjo jauną žydaitę bėgančią iš geto nusipirkti sviesto parduotuvėje. Jis įsakė ją išrengti nuogai ir ištepti sviestu, o po to liepė negyvai uždaužyti lazdomis.
„Neapsakomai žiaurus Vokiečių kareivis pagriebė žydės vaiką iš jos. Jis buvo vos dvejų metukų, o jis jį paėmė ir daužė galvą į sieną... Vaikas mirė kraujo klane priešais savo tėvų akis“, - pasakojo kitas senolis, gyvenantis netoli Rava Ruskos esančiame kaime.
Kitas senolis, vardu Jaroslavas, parodė kunigui vietą, kur jis 1942 metais, būdamas 13-os metų, matė siaubingas masines žudynes.
Jis buvo vienas iš pirmųjų prabilusių vietinių gyventojų. Jo pavyzdžiu pasekė ir dauguma kitų.
„Vienas vokietis atvyko motociklu. Jis važinėjo aplink kaimą. Visi spėliojo kodėl. Pasirodė, jis ieškojo vietos, kuri turėjo tapti Rava Ruskos žydų masine kapaviete“, - Jaroslavo prisiminimus citavo kunigas P. Debois.
Jaroslavas papasakojo, kaip 1500 žydų atžygiavo pėsčiomis, buvo priverčiami nusirengti, o tada keliavo prie kapo, kurį jau anksčiau buvo iškasę kiti žydai nužudyti sprogmenimis.
Jaroslavo matyta grupė buvo nužudyta, jų kūnai suversti vieni ant kitų ir užkasti vietinių gyventojų, atvestų vokiečių. Žydų rūbai buvo iškrėsti ieškant pinigų ir brangenybių.
Po viso to dar kurį laiką judėjo žemė, nes ne visos kulkos buvo mirtinos, kai kurie žydai užkasti gyvi dar beviltiškai po žeme kovojo dėl savo gyvybės.
Kitas įvykių liudininkas Gregoris Havenas pasakojo, kad dauguma žmonių iš aplinkinių kaimų buvo atvežti užkasinėti masines kapavietes, vežti žydų kūnus vežimėliuose, rinkti ir pardavinėti kostiumus, barstyti pelenus ant kraujo ir atlikinėti dar daugybę kitų darbų.
„Trylika privačių Vokietijos sunkvežimių kompanijų buvo pasamdyta dirbti Rava Ruskoje. Naciai žudikai pasamdė šias kompanijas, kad gabentų kūnus į kapavietes. Reikia suprasti, kad Rava Ruska buvo milžiniškas žudymo centras: pirma skirtas žydams, tada politiniams kaliniams ir vietiniams. Kiekvienas žmogus buvo asmenybė. Mes negalime to pamiršti“, - pasakojo G. Havenas
Dar dabar Rava Ruskoje ir aplinkiniuose kaimuose ūkininkai dirbdami atkasa žmonių palaikus ir taip atranda masines kapavietes.
Ženklų artėjantiems žiaurumams buvo galima pastebėti Lvovo pogrome 1941 metų birželį, iškart po to, kai naciai įėjo į miestą išstumdami iš ten Raudonąją armiją.
Ukrainiečių minia, remiama naujųjų okupantų, išrengė ir mušė žydes, kurios Holokausto metu buvo dažnai viešai žeminamos šalyje. Lvove gatvėse iki mirties sumušti 4000 žydų.
„Holokausto tema sovietiniais laikais buvo uždrausta“, - sakė Ukrainos Holokausto tyrimų centro istorikas Mikhailas Tyaglyy.
Šiandien ukrainiečiams tai taip pat skaudi tema, nes kalbant apie holokaustą, jie priversti pripažinti jų nacionalistų kolaboravimo su naciais faktą. Nacionalistai tada Vokietiją laikė mažesniuoju blogiu, lyginant su Stalino Sovietų Sąjunga. Reiktų paminėti, kad jie tam turėjo pagrindą, iki Antrojo pasaulinio karo Stalino sukelto Holodomoro metu iš bado mirė nuo 7 iki 10 mln. ukrainiečių.
„Mes liečiame Ukrainos nacionalizmo temą, kuri yra komplikuota. Situacija Ukrainoje mažai skyrėsi nuo kitų nacių užimtų sovietinių regionų, visur jie rėmėsi vietiniais nacionalistais, kurie dažnai kaltino žydus dėl bolševizmo rėmimo. Toks požiūris nesunkiai įkvėpė pogromus vakarų Ukrainoje“, - sakė M. Tyaglyy.
„Naciai darė viską, ką galėjo, kad įkvėptų pogromus. Tačiau pogromai yra vienas dalykas, o sistematinis žydų naikinimas organizuotas grynai nacistinės Vokietijos – visai kas kita. Tiesa, kad radikalūs nacionalistai padėjo naciams, bet jie nepatikėjo masinio žydų žudymo vietiniams.“
Žydų organizacijų ir bendruomenių asociacijos viceprezidentas Iosifas Ziselsis sakė, kad iš 6 milijonų Europoje nužudytų žydų, maždaug 1.5 mln. nužudyta Ukrainoje. Kitaip tariant, 1 iš 4 Holokausto metu nužudytų žydų buvo Ukrainos žydas.
„Egzistuoja tam tikri stereotipai apie Ukrainos nacionalistų dalyvavimą pogromuose ankstyvaisiais karo metais, tačiau tie gandai sukurti sovietų istorijos. Tiesa, kad vietiniai padėjo naciams okupuotuose teritorijose, bet dauguma iš jų buvo rusai“, - sakė I. Ziselsis
„Rusai dažnai kalba apie Ukrainos nacionalistus, nes jie nori nukreipti dėmesį nuo savęs. Ukrainos nacionalistų kolaboravimas su naciais buvo siaubo istorija, kurią nuolat kartojo sovietų propaganda, o dabar tą patį daro Rusijos valdžia, kuri fašistais apšaukia bet ką, kas nenori būti Maskvos įtakos sferoje.“
Hitleris planavo išnaikinti daugiau nei pusę Ukrainos populiacijos, kad šią derlingą žemę apgyvendintų vokiečiai. Iki 1945-ųjų, maždaug 3 mln. ukrainiečių buvo nužudyti vokiečių, neskaitant žydų aukų.
M. Tyaglyy sako, kad tiesą apie Holokaustą Ukrainoje turi būti žinoma jaunimui: „Tai svarbu visais laikais ir visoms kartoms. Radikalūs ekstremistai ir antisemitai vis dar egzistuoja ir todėl tai turėtų būti mokoma.“
„Jei žiūrėsime į Vokietijos visuomenę, mes ten sunkiai galime įžvelgti antisemitizmą arba ksenofobiją, bet tai tapo įmanoma tik dėl ilgalaikio ir išmintingo švietimo, kultūrinės ir istorinės politikos Vokietijoje, kuri truko dešimtmečius.