Abu šie gėrimai yra šventiškos nuotaikos ir gyvenimo būdo simboliai, abu jie buvo vartojami tūkstančius metų ir abu juos teikia „gyvenimo medžiai“: vynmedis ir arbatkrūmis, kurie tūkstantmečius buvo garbinami ir mitologizuojami skirtingose kultūrose.
„Arbata iš pradžių buvo vaistas ir ją išgelbėjo budizmas. O senovės vynas būtų išnykęs, jei ne krikščionybė“, – sakė Jeanas-Paulis Desroches’as (Žanas Polis Derošas), parodos „Arbata ir vynas: bendra aistra“ kuratorius. Paroda atidaryta galerijoje „Yishu 8“, Pekino buvusio Kinų-prancūzų universiteto vietoje.
Rengdamas parodą jis rėmėsi vienu ilgai pamirštu kinų Tangų dinastijos tekstu „Arbatos ir vyno dialogas“ (Chajiulun).
Šis tekstas, kurį prieš daugiau kaip tūkstantį metų parašė kažkoks Wang Fu (Vang Fu), buvo tarp rankraščių, kurie 20-ojo amžiaus pradžioje buvo rasti Dunhuango olose ties Šilko keliu.
Keturios kopijos yra saugomos Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, o dvi – Britų bibliotekoje.
Wang Fu įsivaizdavo pokalbį tarp arbatos ir vyno, abiejų šių gėrimų didžiavimąsi savo privalumais ir šaipymąsi iš „konkurento“, kol į pokalbį įsitraukia trečias gėrimas.
Vanduo tada jiems sako, kad yra reikalingas visoms gyvoms būtybėms ir kad be jo jie būtų niekas, taip užbaigdamas ginčą.
„VISIŠKAI ANALOGIŠKA ISTORIJA“
Tai „senovinis Kinijos ginčas“ tarp „vyno, kurį palaikė mokslo vyrai ir kuris buvo apsvaigimo, įskaitant poetinį apsvaigimą simbolis, ir arbatos, kurią palaikė budistai ir kuri buvo ramybės simbolis“, paaiškino J.-P.Desroches’as.
„Arbata ir vynas turi visiškai analogiškas istorijas, – sako jis. – Pagrindinės arbatos priemonės yra dubenėliai, ir jie egzistuoja tik per ugnį naudojančią meno formą, keramiką. Vynui reikia savų priemonių, kad juo būtų galima mėgautis, ir jos egzistuoja tik per ugnį naudojančią meno formą – stiklą ar krištolą“.
Arbata būna įvairių spalvų – raudonoji, žalioji, geltonoji, juodoji, baltoji – kaip ir vynas, o vynuogyno charakteristikos yra tokios pat svarbios vyno skoniui kaip ir sodo charakteristikos arbatai.
Panašiai žinovai, lygindami įvairias šių gėrimų rūšis, vartoja vaisių, taninų ir poskonių sąvokas. Ir visai taip, kaip baltasis vynas paprastai geriamas anksčiau už raudonąjį, žalioji arbata yra geriama anksčiau fermentuotos.
Tačiau vynas atsirado maždaug rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, o arbatos gimimo vieta skelbiasi Pietų Kinija.
Čia, Junano provincijoje, Li Minguo augina „puer“.
Kultūra, tokia pati turtinga kaip ir toji, kuri Europoje yra susijusi su vynu, išsivystė šiuose kalnuose šalia Mekongo baseino, sako ji.
„Geram vynui ir gerai arbatai „puer“ reikia specialios aplinkos, turtingos bioįvairove, – sakė ji. – Arbatą „puer“ taip pat galima lyginti su vynu tuo, kad ji auga ant didelių medžių. Jų šaknys siekia labai giliai, o jų šakos – labai senos“.
Kaip ir išskirtinių „Bordeaux“ atveju, senos „puer“ kaina su laiku didėja ir Kinijos aukcionuose siekia įspūdingas sumas.
Vynas Prancūzijoje ir arbata Kinijoje „abu turi 2 tūkst. metų istoriją“, sakė Sophie Kessler (Sofi Kesler), kuri vadovauja vyno ūkiui „Chateau Calissanne“ Prancūzijos Provanso Ekso kalvose ir kuri atvyko į Pekiną.
Be kitų dalykų, parodoje eksponuojama keraminis rykas iš 960-1127 metais valdžiusios Šiaurės Songų dinastijos laikų.
Ant jo yra užrašas: „Niekas nepranoksta vyno išsklaidant baimę, bet arbatos puodelis padarys tavo protą aiškų“.