Man keturiasdešimt, prieš pusę metų išsiskyriau su vyru, dabar gyvenu su kitu, aštuoneriais metais jaunesniu, bet niekaip nerandu ramybės.
Mano istorija tokia. Ištekėjau būdama 19 m., po metų susilaukėme sūnaus, dar po 3 metų gimė mergaitė. Jaučiausi pati laimingiausia moteris pasaulyje. Ištekėjau už savo svajonių vyro (nes tada jis man atrodė pats geriausias pasaulyje), turėjom du puikius ir sveikus vaikus, turėjom nuostabius namus, kuriuos vis gražinom ir džiaugėmės kiekviena saldžia akimirka.
Aš rūpinausi buitimi ir vaikais, vyras dirbo. Po kiek laiko įsidarbinau ir aš. Vienu metu dirbome kartu vienoje įmonėje. Ir taip kokius 7 metus buvome darni ir puiki šeima, atrodo nieko netrūko.
Vyras labai darbštus, net galėčiau pavadint darboholiku, ištisai vakarodavo, grįžęs iš darbo dar užtrukdavo savo dirbtuvėlėje, nes negalėjo be darbo. Kartais dėl to susiginčydavome. Vieną dieną jis sugalvojo kurti savo verslą, aš jam nepritariau, nes bijojau, kad nepasiseks.
Bet jis ryžtingai nusiteikęs nekreipė į mane dėmesio. Pradėjo dirbti sau. Nusamdė dar kelis žmones viskas ėjo tik geryn, visi džiaugėmės. Finansinė padėtis žymiai pagerėjo. Tik pasikeitė kažkas. Jis vis dažniau užtrukdavo darbe, vis dažniau grįždavo išgėręs (visada mėgdavo išgerti, kartais man pasirodydavo, kad per daug).
Mes su vaikais jo laukdavom, o jis vis dažniau mus pavesdavo. Tada ir prasidėjo mano nelaimingo gyvenimo pradžia. Vyras dirbo ir vis dažniau vartojo alkoholį, o aš dirbau ir rūpinausi vaikais, namais, šventėm ir t.t. Pinigų mums užteko, bet trūko žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalinti savo džiaugsmu ir nesėkmėm. Daugybę kartų bandžiau su juo kalbėtis, o jis vis manęs nesuprasdavo, ir viskas baigdavosi ginču. Po to tas išgėrinėjimas jau tapo nepakenčiamas.
Prasidėjo ištisi barniai. Aš negalėjau jo pakęsti girto, o jis vis rasdavo man visokiausių priekaištų. Kentė vaikai, nes viską matydavo. Prarado savo dar nepilnai įkurtą verslą, darbuotojus, o aš vis labiau ant jo pykau.
Galop visiškai supratau, kad mano vyras alkoholikas. Aš tikrai norėjau jam padėti, siūliau visokeriopą pagalbą. Prašiau, kad nebegertų, kad liks vienas, kad pavargau nuo visko. Jis bandė gydytis, bet vis nesisekdavo. Gerdavo po kelias dienas, o po to jau savaitėm. Dirbau, mokiausi, rūpinausi buitimi, vaikais, uošviais.... Du kartus sirgau depresija, prireikė gydytojų pagalbos. Bet ačiū dievui, viskas baigėsi laimingai. Ir taip prabėgo dvidešimt mano šeimyninio gyvenimo metų, kurių negalėčiau pavadinti visiškai beviltiškais, nes tikrai buvo ir gražių akimirkų. Aš tą žmogų tikrai mylėjau. Tai mano pirmoji, tikroji meilė.
Lūžis įvyko tada, kai mūsų santuokos 20 metų sukakties dieną, jis grįžo visiškai girtas. O aš taip tikėjau, kad jis prisimins mūsų dieną, kad gal susimąstys ir pasikeis. Mano svajonės eilinį kartą nuėjo velniop. Tada aš sėdau į mašiną ir išvažiavau. Važiavau, važiavau, važiavau.... Prie jūros.... Verkiau, labai verkiau, nes supratau, kad jau nieko negaliu padaryti. Šeimos aš nebeturiu.
Tada grįžus namo sėdau prie kompiuterio ir užsukau į pažinčių portalą. Nežinau, kaip tai atsitiko. Žinojau, kad tokie yra, kad moterys ten randa draugus, pašnekovus, patarėjus.... Taip ir atsitiko. Susipažinau su vyruku, su juo pradėjom susirašinėti. Laikui bėgant aš jam papasakojau apie savo gyvenimą ir taip suradau guodėją, patarėją.... Mes susibičiuliavom.
Aš po darbo ištisas valandas praleisdavau prie kompiuterio, o mano vyras gyveno savo gyvenimą. Su nauju pažįstamu mes pradėjom susitikinėti ir artimiau bendrauti. Sulaukiau seniai pamiršto dėmesio, gražių žodžių ir vėl pajutau, kad esu moteris, Graži, jaunatviška ir vis dažniau besišypsanti. Bet toks gyvenimas ne man, nemoku gyventi dvigubo gyvenimo. Todėl reikėjo kažkaip pasakyti vyrui, kad noriu skirtis. Iš pradžių nesakiau, nes nenorėjau gadinti kalėdinės nuotaikos, po to dar visokių priežasčių prisigalvodavau. Bet vieną dieną aš jam tai pasakiau. Aišku jis tuo nepatikėjo, nes aš visada jį gąsdindavau, kad skirsiuos. Bet šįkart tai buvo tikra. Ir jis tai matyt pajuto. Tada iškart „užsikodavo“ nuo alkoholio ir nebegėrė, buvo geras dėmesingas, paslaugus, dovanojo gėles (šiaip jis visada toks buvo, kai negerdavo). Maldavo, kad nenori skirtis, kad nebegers, bet aš juo kažkodėl nebetikėjau. Nebenorėjau su juo mylėtis, nenorėjau, kad liestų, nebenorėjau niekur kartu lankytis. Kažkas manyje nutrūko, pajutau, kad aš jo nebemyliu. Ar tai įtaką padarė jo sukeltas skausmas man, ar naujas žmogus mano gyvenime? To taip ir nesupratau, bet išsiskyriau.
Dabar bandau kurti naują gyvenimą su kitu žmogumi. Labai sunkiai sekasi. Po skyrybų dvidešimtmetis sūnus liko pas tėvą, dukra persikraustė su manim. Ir tikrai negaliu pasakyti, kad esu laiminga. Nebežinau kas darosi, vis galvoju apie praėjusį gyvenimo tarpsnį, prisiminimuose grįžta laimės akimirkos, kurias patirdavau su vyru.
Po skyrybų jis dar labiau smuko į bedugnę, o aš vis jo gailiuosi. Kartais jis man parašo ar paskambina tada man dar labiau skauda. Ilgiuosi namų, kuriuose praleidau daug metų, ilgiuosi šeimos. Visada paskendusi svajonėse ir abejonėse. Ir manau, kad šalia esantį žmogų darau nelaimingą. Jis geras žmogus, švelnus, rūpestingas, bet nebesuprantu ar aš iš tikrųjų jį myliu. Ką jis padaro ar ko nepadaro, visada lyginu su buvusiu vyru. Kartais pagalvoju, kad buvau laimingesnė šeimoj. O gal aš ligonė? Gal čia depresijos požymiai? Gal per anksti pradėjau naują gyvenimą? Tiesiog tapau beviltiška pesimiste ir nematau šviesos tunelio gale.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
BRIEDIS GIRIOJE AR ZYLĖ RANKOSE?
Panašu, kad jūsų naujas gyvenimas su nauju vyru yra kompromisas. Jūs pasirinkote jį daugiau racionaliai, kaip guodėją ir globėją. Iš tiesų jūs gavote tai, ko jums truko. Tačiau kartu turėjote atsisakyti to, kas jus siejo su pirmu vyru. Norėčiau palyginti jūsų abejones su šia patarle : "Geriau zylė rankose, nei briedis girioje". Gyvenant su alkoholiku visuomet yra briedis giroje - svajonė apie tai, kad štai jis niekada negers ir tuomet nieko netruks. "Jei tik jis negertų - gyvenimas būtų nuostabus"- sako visi alkoholikų sutuoktiniai. Ir taip palaiko paprasto pasaulio iliuziją: juk ne viskas tenkina juos savo sutuoktiniuose, tik jie stengiasi tai užmiršti. Viskas atrodo paprasta - jam tereikia susilaikyti ir aš jau būsiu laiminga! Kur tau. Tai gal reikia atkakliai kovoti su sutuoktinio priklausomybe? Nesigauna. Alkoholizmas iš tiesų yra labai gilus, impulsyvus ir stiprus siekis nuolat palaikyti save nirvanos būsenoje, kai niekas neskauda ir niekas nerūpi.
Ar gali žmogus, "užsikabinęs" už alkoholio imti ir atsisakyti tokio siekio? Panašiai, tik silpniau, yra ir su nesuvaldomu siekiu dirbti. Todėl gyvenant su darboholiku ir alkoholiku reiktų savęs klausti: ar galiu aš išgyventi su juo, net jei jis darys tą patį visą gyvenimą? Ir čia labai aiškiai reikia suprasti : viltys bei svajonės apie jo blaivumą ir atsisakymą visą laiką dirbti- tai mintys apie "briedį girioje". Girioje briedis ir liks.
Jūs ne visą laiką gyvenote pagal šią patarlę. Gyvendama nuostabų gyvenimą su nuostabiu vyru pradžioje jūs tikėjote, kad geriau būti negali.
Tokia buvo jūsų idiliška šeimyninio gyvenimo pradžia. Tačiau gyvenime idilijos neretai virsta savo priešybe - pragaru. Atsitinka tai dėsningai, kadangi gyvenime viskas juda, keičiasi, o tam reikia, kad viskas virstų savo priešybe. Ir štai jūsų nuostabus gyvenimas ėmė virsti tradiciniu gyvenimu su darboholiku-alkoholiku. Kas dėsningai privedė prie to, kad jūs tapote jo gelbėtoja, bandėte jį paveikti psichologiškai, o jis dėsningai tam priešinosi ir vis vien daug dirbdavo bei gerdavo.
Jūsų kančia dėsningai pagimdė nusivylimą. Jums ėmė trukti vyriško dėmesio ir paramos. Jūs nustojote jaustis graži ir jaunatviška moteris. Ir jūs susiradote kitą vyrą, kuris galėjo skirti jums dėmesį ir jus remti. Jūs vėl pasijutote moterimi. Atrodo, jūs turėjote aprimti ir pasijusti laiminga visiems laikams. Briedis iš girios atsidūrė jūsų rankose. Valio! Ir vėl atėjo idilija?
Tačiau kaip matote, gyvenimas ir toliau juda. Pasirodo, tai vėl tik zylė rankoje. Iš idiliško gyvenimo su nauju vyru jums ima stumti svajonės apie praeitį. Briedis dabar - jūsų senas gyvenimas. Taip, juk su pirmu vyru jūs patyrėte ne tik skausmą, nusivylimą ir vienišumą. Jūs pirmaisiais metais patyrėte devyniolikmečiams būdingą svaigulį dėl pirmos meilės, naujo gyvenimo kūrimo entuziazmą, dviejų vaikų atsiradimo naujumą, bendro ūkio kūrimą, seksą.
O antroje dalyje patyrėte, ką reiškia jausti skausmą dėl artimo žmogaus, aukotis dėl jo, atsiduoti jam. Ši patirtis - ne tik imti, bet ir duoti - taip pat labai svarbi jums. Gali būti, kad "gelbėtojos" poreikis duoti netgi svarbesnis jums, nei poreikis imti. Ir štai dabar galimybė pasiaukojančiai duoti jums, atrodo, liko praeityje. Dabartinis vyras duoda jums daug, ir jūs, žinoma, dėl to galite jaustis jam dėkinga.
Tačiau žmonės, o ypač moterys su stipriu motinišku pradu, stipriau myli ne tuos, kurie joms daug duoda. O tuos, kuriems jos pačios daug duoda. Kuo labiau jos "investuoja" į žmogų, kuo labiau dėl jo kenčia ir atleidžia, tuo vertingesni darosi joms tokie santykiai.
Jie sužadina daugiau emocijų, nei ramus ir saugus "ėmimas", kai tave tiesiog tenkina. Tai paaiškina, kodėl žmonės dažnai kuria sau visokias dramas, kai vietoj to galėtų sau ramiai mėgautis rinkdami partnerius racionaliai. Ne, mums reikia susikurti sau žmogų, kuris mus kankins, o mes jam vis atleisime- ir tuomet gausis didžiulė emocinė investicija į tą žmogų. Jis taps mums brangesnis už deimantą.
Kaip matote, santykiai yra sudėtingesni, nei mums atrodo. Ir patarti, ką jums daryti, negalima paprastai. Grįžkime prie patarlės.
Akivaizdu, kad jums vertingas ir dabartinis jūsų gyvenimas - jis saugus. Ir senas jūsų gyvenimas - jis labiau jaudino, jame buvo daugiau visokių investicijų. Vertybės dabar konfliktuoja tarpusavyje: gal geriau mesti saugų naują vyrą ir grįžti pas labiau emociškai įtraukiantį? O gal tai reikštų vėl kentėti? ir tada vėl bus nesaugu? Patarlė patarle, bet kur iliuzija , o kur tikrovė? Kuris vyras yra zylė, o kuris- briedis?
Matyt, nei vienas iš jų negali jums duoti gyvenimo pilnatvės jausmo. Žinoma, galima pafantazuoti apie tokius variantus, kuomet šis konfliktas išsisprendžia radikaliai. Tarkime, jūs sakote: man Dievas svarbesnis už saugumą ir jausmingumą. Ir štai jūs tampate nepaprastai tikinti - nesvarbu, tradiciškai, ar ne. Tuomet Kristaus ar Krišnos meilė tampa jums žymiai svarbesnė už žemišką meilę. O galima pafantazuoti apie tai, kad tuo pat metu vienas vyras lieka jūsų vyru, o kitas tampa meilužiu. O dar galima pagalvoti, kad jūs iš eilės gyvenate tai su vienu, tai su kitu. Man atrodo, kad tokie sprendimai jums nepriimtini. Ir jūs tai supratote. Visgi jums geriau buvo priimti tą faktą, kad gyvenime negali gauti "visko viename", ir kad santuokoje niekad nebūna "viskas įskaičiuota".
Kažką reikia auginti, užsidirbti, taisyti, o kartais- atsižadėti iki galo. Tarkime, kurį nors vyro įprotį galima sušvelninti, o didelės jo įpročių dalies - negali. Ir reikia priimti, kad jis nesikeis , o negalėdama priimti - atsižadėti vyro, paleisti jį. Ir kada nors leisti į gyvenimą ateiti kitam. Tokia jūsų patirtis per keturis dešimtmečius.
Kokia patirtis jums reikalinga? gali būti, jog su nauju vyru jūsų laukia uždavinys prie saugumo jausmo pridėti aistrą. O gal - išmokyti vyrą ne tik duoti, bet ir imti. Tikriausiai reiktų ir save išmokyti labiau mėgautis ėmimu , o taip pat siekti pilnatvės vienai - išvis be vyrų.
Tačiau išmintingai žvelgdama į priekį, jūs galite priimti ir tai, kad net ir gavusi užaugintą, pataisytą vyrą, užsidirbusi santykių ir savęs pačios darną, jūs neišeinate iš besikeičiančio gyvenimo. Ir tam būsimam idiliškam gyvenimui turėtų ateiti naujas etapas, kuriame idilijos vėl nebeliks. Viskas vėl virs savo priešybe, ir tai yra natūralu. Tik su amžiumi jūs išmokstate nesisvaigti nuo savo iliuzijų ir nedaryti dramų iš savo netekčių. Ir zyles paleidžiate į laisvę. Ir briedžius paliekate ramybėje jų giriose. Išlipate iš savo proto tunelių, iš kurių nesimato išeities. Tiesiog žavitės gyvenimu be tunelių džiaugdamasi savimi ir kitais. Ir suteikiate sau tiek laimės kiek galite patirti per likusį gyvenimą.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
