Ž. Stakėnas sportuoja ne tik nešiodamas vaikus į trečią aukštą

Televizijos laidų vedėjo Žygimanto Stakėno šeima stengiasi ir sportiškai gyventi, ir sveikai maitintis. Didžioji sveikatingumo iniciatyvų įkvėpėja, kaip prisipažįsta pats Žygimantas, yra jo žmona Dovilė. Tačiau jis ir pats mielai renkasi aktyvų laisvalaikį – vaikų auginimas šiam energija trykštančiam vyrukui nėra vienintelė praktikuojama sporto šaka.

- Ar turite savo geros savijautos taisyklę?

- Pirmiausia stengiuosi sveikai maitintis, – kai žmona padaro pietus ar pusryčius, juokauju, kad tenka suvalgyti kokius tris arus pievos... Jei mes su vaikais dar retkarčiais užklystam sukrimsti kokių „kebabų“, tai žmona šiuo klausimu labai principinga. Bet juk mums, tokiems vyrams, mėsos reikia dažniau!

Dar man labai svarbu išsimiegoti, nors futbolas pastarosiomis savaitėmis neretai išmuša iš kasdienybės orbitos... Žinau, kad pasibaigus čempionatui viskas grįš į savo vietas ir vėl su buvusiais klasiokais žaisim krepšinį.

- Kuris šeimos narys yra sportiškiausias?

- Žmona mūsų šeimoje yra didžiausia sveikuolė – jai labai patinka sporto salė, kurioje mankštinasi labai intensyviai jau kokius pusantrų metų. O manęs sporto salė „neužkabino” – iš pradžių vaikščiojom kartu, bet kad aš kažkaip greitai viską padarau – nusibosdavo laukti. Kita vertus, manote, kad vaikų auginimas yra pasyvus užsiėmimas? Prisisportuoji pakankamai – pabandykite, kad mieli, juos miegančius pernešti į trečią aukštą!

Vaikų vietoje nenulaikysi – jie sportuoja be pertraukų. Mūsų vaikams specialistų nuogąstavimų dėl vaikų fizinio pasyvumo niekaip nepritaikysi. Mūsiškiai net jei ir prisėda vienoje vietoje, tai ir tuomet „sportuoja” kompiuteryje arba prie televizoriaus. Prie jų sveiko įpročio mankštintis ir mudu su žmona prisidėjome. Vyresnėlį iš pradžių leidom į krepšinį, bet jam nepatiko. Po to pasiūlėme pereiti į futbolą, tai šiandien juo tiesiog gyvena.

- Ar daug sportuojančių šiandien tai daro „dėl mados”?

- Kad ir dėl mados – jei vėliau tam žmogui sportas taps sveiku įpročiu, tuomet koks skirtumas, dėl kokių paskatų jis pradėjo? Žmonėms, kurie visiškai nesimankština, siūlyčiau pagalvoti apie tai, kas jų laukia šiek tiek vėliau – anksčiau ar vėliau ateis diena, kai sportuoti norėsis, bet tada jau reikės gerokai pasistengti dėl geresnės sveikatos, nes išjudinti sustingusį organizmą truks ilgiau.

Mano galva, judėti yra būtina – geriausiai tai daryti nuolat, ypač kai yra tiek daug sportinės veiklos.

- Ką manote apie sveikatingumo iniciatyvas, kurių kiekvienais metais randasi vis daugiau?

- Nesureikšminu nė vienos sveikatingumo iniciatyvos, - svarbu, kad jų yra daug ir įvairių. Jeigu maratonai, nemokamos mankštos ar šiaurietiškas vaikščiojimas surenka daug žmonių, vadinasi, jiems to reikia, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Gal kažkam iš tiesų smagiau daryti mankštą bendraminčių kompanijoje prie Baltojo tilto, negu namie vienišam „hantelius“ kilnoti.

- Kartais susidaro įspūdis, kad vyresnio amžiaus žmonės sportuoja daugiau, negu jaunimas. Kaip patartumėt juos atvilioti nuo kompiuterių į viešas mankštas?

- Pagal savo tėtį galiu spręsti, kad vyresni žmonės tikrai turi daugiau laisvo laiko – juos tik pakviesk kur nors. Jie spėja ir internete panaršyti, ir naujas sportines veiklas išbandyti. O kaip skatinti jaunesnius?... Gal kompiuterio peles padaryti sunkesnes, kėdes nepatogias, į klaviatūras įstatyti sunkiai spaudžiamus mygtukus? Tuomet gal bent pirštai sportuos?

Betgi kasdien pajudėti būtina kiekvienam: jei labai jaudiniesi dėl formų – bandyk namie vienas, jei reikalinga trenerio priežiūra, kad savęs neapgaudinėtum – eik į sporto klubą.

- Jeigu reiktų rinktis grupinę treniruotę, kurią pasirinktumėte?

- „Hamburgerių“ varžybas (juokiasi). Beje, neseniai sportavau su treneriu Žanu Klodu. Kitą dieną tikrai jaučiau, kad mankštinausi. Todėl bet kuriam sporto skeptikui drąsiai galiu sakyti, kad sportavimas ir fizinis aktyvumas tikrai smagiai paįvairina gyvenimą – ir tai ne mada, o tiesiog smagus laiko praleidimas.