Reforma, prakeikusi deficitui: kaip sovietų svaičiojimai apie „laisvąją prekybą“ sukūrė nesibaigiančius trūkumus

1947 m. gruodžio viduryje visoje Sovietų Sąjungoje buvo įvykdyta dviguba reforma, palietusi visus imperijos gyventojus. Pats režimas visa tai įvardino kaip perėjimą prie „laisvosios prekybos“. Tai turėjo būti kokybiškai naujas SSRS gyvenimo laikotarpis, visiškai priešingas prieš tai šešerius metus trukusiam normuotam gyventojų aprūpinimui. Tuo pat sykiu reforma turėjo pakirsti masiškai išplitusios spekuliacijos šėlsmą.

Nors popieriuje sumanymas atrodė logiškas, tačiau realybė pasirodė gerokai sudėtingesnė ir vos po kelių mėnesių pradėjo aiškėti, jog pergalėti juodosios rinkos nepavyko, o „sovietinė laisvoji prekyba“ realybėje virto nuolatiniu visko stygiumi ir nesibaigiančiomis eilėmis prie parduotuvių. Bet apie viską nuo pradžių.

Nuo pat karo su Nacistine Vokietija pradžios 1941 m. birželį, SSRS buvo įvesta kortelių sistema – norint įsigyti maisto produktus ar tam tikras prekes, neužteko vien turėti pakankamą kiekį rublių: privalu buvo pateikti ir kortelę – dokumentą, įrodantį asmens teisę įsigyti tam tikras gėrybes. Tokį sprendimą sovietai priėmė suvokdami, kad jau karo pradžioje sunerimę gyventojai masiškai užplūs parduotuves ir jas iššluos.