Remiantis išlikusiais LSSR NKVD ir NKGB dokumentais, 1941 m. birželį iš Lietuvos SSR į rytinius SSRS regionus turėjo būti ištremti Nepriklausomos Lietuvos politinių ir valstybės aparato veikėjų, įvairių organizacijų narių šeimos (5863 asmenys), buvusių saugumo, policijos, kalėjimų tarnautojų šeimų nariai (1908 asmenys), buvusių dvarininkų, kapitalistų, stambių valdininkų šeimų nariai (3021 asmuo), o taip pat buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, kurių atžvilgiu NKGB turėjo kompromituojančios informacijos (162 asmenys). Be to, ištremtu turėjo būti mirties bausme nuteistų asmenų šeimos nariai (121 asmuo). Prie šio kontingento dar prisidėjo 128 asmenys savu laiku neišvykę į Vokietiją, o taipgi ir 2023 pabėgėliai iš buvusios Lenkijos teritorijų. Visas šis „politinis“ kontingentas – 13 226 asmenys, kurie turėjo būti ištremti iš Lietuvos. Prie jų reikėtų pridėti tremtinius, kurie buvo vertinami kaip „kriminalinis elementas“ – spekuliantai, chuliganai, turintys ryšių su kriminaliniais nusikaltėliais (2296 asmenys, kurie iš pradžių nurodyti kaip areštuotini, tačiau vėliau – žvelgiant į ištremtųjų sąrašus – tampa aišku, kad šie asmenys taip pat buvo ištremti) ir prostitutės (428 asmenys).
Skaitytojui galėtų būti nesuprantama, kodėl prostitutės buvo išskirtos iš bendro „kriminalinio elemento“ skaičiaus? Paaiškinimas paprastas: tiek Nepriklausomoje Lietuvoje, tiek Sovietų Sąjungoje prostitucija pati savaime nebuvo kriminalizuota. Pavyzdžiui, remiantis 1935 m. Lietuvoje paskelbtu Kovos su venerinėmis ligomis įstatymu, persekiojamos galėjo būti tik venerinių ligų piktybiškai nesigydančios prostitutės. Draudžiamas buvo ir paleistuvavimo namų (viešnamių) laikymas. Žinoma, į prostituciją buvo žiūrima kaip į pavojingą socialinę problemą: 4 deš. pabaigos lietuviškoje spaudoje ne sykį buvo išsakytas pasipiktinimas vėlyvose Kauno gatvėse dažnomis naktinėmis plaštakėmis ir jų „katinais“ (taip kartais buvo įvardijami suteneriai). 1940 m. pradžioje keliuose populiariuose laikraščiuose virė savotiška polemika dėl restoranų padavėjų: buvo tvirtinama, kad jaunos lietuvaitės, dirbančios įvairiuose Kauno restoranuose ir viešbučiuose, dažnai verčiamos seksualiai tenkinti klientų įgeidžius, o kai tampa nereikalingos (pavyzdžiui, dėl nėštumo ar ligos) – išmetamos į gatvę, kur papildo prostitučių eiles. Paradoksalu, bet prostitucija nebuvo kriminalizuota ir SSRS: draudžiamas buvo viešnamių laikymas, sąvadavimas, o taip pat persekiojami venerinių ligų platintojai, tačiau pati prostitucija formaliai nusikaltimu nelaikyta.