Mėgavausi rinkdamasi sukneles ir batelius, užsakinėdama paslaugas bei siųsdama kvietimus. Dažnai mačiausi su šeima ir draugais. Švenčiau vieną gražiausių dalykų šiame pasaulyje: meilę.
Tačiau dėl kažkokių priežasčių verkiau daug dažniau nei anksčiau. Ne iš liūdesio ar nevilties. Verkiau net eidama prie altoriaus - o apie tą dieną juk svajoja kiekviena mergina.. argi ne taip?
Dauguma mūsų girdėjo, kad verkimas yra iš principo mums naudingas - jis atpalaiduoja, kai esame liūdni, išlaisvina stresą ir toksinus, ir panašiai.
Tai kodėl kūkčiojau laimingiausią savo gyvenimo dieną?
Štai koks dalykas. Mažytis migdolo didumo hipotalamas negali atskirti laimės nuo liūdesio ar streso. Visa, ką jis žino, yra tai, kad jis gauna stiprų signalą iš migdolinio kūno, kuris registruoja mūsų emocines reakcijas, ir kad jis turi atitinkamai aktyvuoti autonominę nervų sistemą.
Autonominė nervų sistema suskirstyta į dvi atšakas: simpatinę ir parasimpatinę. Veikdama per hipotalamą, simpatinė nervų sistema skirta mobilizuoti kūną streso metu. Štai kodėl mūsų širdies plakimas paspartėja, mes prakaituojame, nejaučiame alkio. Tuo tarpu parasimpatinė nervų sistema, priešingai, mus ramina.
Tačiau parasimpatinė nervų sistema taip pat mėgsta išdykauti. Parasimpatinių receptorių aktyvavimas sukelia ašarų išsiskyrimą (ašaros teka kanalais, kuriais patenka ir į nosį, štai kodėl verkiant ima bėgti ir nosis).
Eidama prie altoriaus, žvelgdama į savo gražų jaunikį, draugus ir šeimą, į mano darbo vaisius, atsimenu netikėto, intensyvaus palengvėjimo jausmus. Laimės jausmą. Nesvarumo jausmą. Mano širdies darbas sulėtėjo ir parasimpatinė nervų sistema nugalėjo. Ašaros pasipylė iš mano dažytų akių.
Tačiau iš psichologinės pusės - nepaisant neurotransmiterių ir streso bei hormonų - kodėl gi mes apskritai verkiame?
Dešimtmečio senumo Miceli ir Castelfranchi teorija teigia, kad visas emocinis verkimas kyla iš įsivaizduojamo bejėgiškumo jausmo. Žmogus jaučiasi bejėgis, kai negali įtakoti to, kas vyksta aplink.
Ar tai būtų susierzinimas, ar kančia, ar didžiulis džiaugsmas, emocinis verksmas gali būti refleksinis atsakas į nekontroliuojamą aplinkinį pasaulį. Juk būtų buvę kiek keista, jei būčiau apsisukusi ir pabėgusi nuo altoriaus. Visi tikėjosi, kad judėsiu į priekį - svečiai, visuomenė, galop aš pati.
Naujesnė Hassono teorija teigia, kad verkimas yra socialinis signalas, skirtas parodyti pažeidžiamumui, gauti užuojautos, demonstruoti socialinį pasitikėjimą ir poreikį prisirišti. Prisimindama savo vestuves, suprantu, kad nesijaučiau nepatogiai verkdama prieš visus - nors kitu atveju varžyčiausi. Kitų paraudusios akys (kai pagaliau sugebėjau pakelti akis) pateisino mano jausmus, sukūrė neregimą emocinį ryšį tarp manęs ir svečių.
Taigi kodėl verkiame, kai esame laimingi? Liūdni? Neramūs? Susierzinę? Begalė skirtingų priežasčių, ir niekas iki galo nežino, kodėl.
O dabar, jei atleisite, kiek paverksiu - galbūt susilauksiu pakankamai užuojautos iš savo vyro ir jis atneš man šokoladinių ledų.
