Vardas
Visą laiką vadintas Algiuku, berniukas labai nustebo, kai dėdė V. Gečas, pas kurį paliko tėvai, pasakė, kad nuo šiol tu būsi Stasiukas. Dar ilgai po šito „perkrikštijimo“ pašauktas naujuoju vardu jis net apsidairydavo, iš kur pas juos atsirado tas Stasiukas... Bet dėdė žiūrėdavo į jį ir vaikas prisimindavo, kad tai jis dabar yra Stasiukas...
Nelengva būdavo septynių metų vaikui suprasti, kodėl pakeitė jo vardą. Į visus klausimus ir Gečai, ir retkarčiais pasirodantys tėvai atsakydavo trumpai: „Taip reikia“... Viena tik buvo aišku, kad jo vaikystė bus sunki – ne tokia, kaip visų. Tiesą sakant ji baigėsi tada, kai karui baigiantis abu tėvai išėjo į mišką.
Pradžioje jie ir Algiuką su savimi pasiimdavo. Gyventi miške jam net buvo įdomu – miegojo palapinėse arba po atviru dangumi, bendravo su partizanais, troško palaikyti ju ginklus... Bet kova kasdien darėsi vis aštresnė, partizanams tekdavo veržtis iš apsupčių, kelioms dienoms sulįsti į bunkerius ar tūnoti nepraeinamuose brūzgynuose, ir vaikas tam labai trukdė, jam grėsė didelis pavojus. Todėl Juozaičiai Algiuką palikdavo tai pas vieną, tai pas kitą pažįstamą ūkininką.
Konspiracijos sumetimais vienoje vietoje būdavo neilgai – mėnesį kitą, nes saugumiečiai galėjo sužinoti apie šeimoje atsiradusį vaiką, paimti jį, paskui terorizuoti tėvus. Tad Algiukas taip ir keliavo: kurį laiką gyveno pas eigulį V. Gečą Vainaičių miške, paskui pas Jazdauskus netoli Žlibinų, po to – pas Drobavičius Smilgių kaime, kol pagaliau ilgesniam laikui apsistojo pas Z. Burbą Medingėnuose. Čia buvo galutinai perkrikštytas – pakeista ir pavardė: Algimantas Kazimieras Juozaitis tapo Stasiu Mockum. Tikrąją pavardę ir vardą jam buvo liepta užmiršti.
Tėvai
Na, vardą, pavardę dar galima buvo kažkaip išbraukti iš atminties, bet ar galėjo vaikas užmiršti tai, kas stovi už jų – motiną, tėvą?.. Nors žinojo, kad jie miške, partizanauja, bet vis tiek laukė, ilgėjosi, troško pamatyti, pajusti motinos švelnumą, išgirsti jos balsą. Gūdžiomis naktimis tėvai retkarčiais atsirasdavo, prikeldavo miegantį sūnelį, ir kelias minutes visi džiaugdavosi vieni kitais – kad dar gyvi, kad kartu... Šildydavo vaiko širdį ir kuklios lauktuvės – mama atnešdavo kokių nors drabužėlių, tėvas – saldainių, o kartą net medaus, peiliuką... Mama ateidavo paprastai apsirengusi, civiliais drabužiais, o tėvas – Lietuvos karininko uniforma, kokią nešiojo prieš karą, tarnaudamas Plungėje. Tik dabar dar būdavo ant krūtinės pasikabinęs žiūronus, ant pečių – automatą, jį visada lydėdavo keli partizanai. Iš to vaikas suprasdavo, kad tėvas yra labai svarbus žmogus, matyt, jų vadas.
Tačiau tėvai ateidavo vis rečiau ir rečiau, nes partizanai nuolat keitė savo dislokacijos vietas, po truputį tolo nuo gimtųjų vietų – Plungės apylinkių ir persimetė į Telšių rajoną – mat, kapitonas Kazimieras Juozaitis tapo „Šatrijos“ rinktinės vadu, o jos būstinės buvo apie Telšius. Kartu su vyru visą laiką keliavo, partizano dalia dalijosi ir jo žmona, Stasiuko-Algiuko mama Regina Jadvyga Juozaitienė.
