Ji tiki, kad norai pildosi, nes yra aptikusi ne vieną vertingą archeologinį radinį, o kažkada svajojusi turėti dvynius, kartu su vyru politiku Eligijumi Masiuliu verkė iš džiaugsmo sužinojusi, kad ir pati laukiasi dviejų mažylių.

Apie tai, kokias paslaptis slepia Lietuvos žemė, pažintį su vyru ir ką reiškia auginti dvynius I. Masiulienė sutiko papasakoti DELFI. Tęsiame interviu ciklą su politikų žmonomis.

Esate archeologė, dėstote universitete, užsiimate moksline veikla. Kada pradėjote domėtis istorija?

– Nuo pat vaikystės buvau labai smalsi, lankiau daug būrelių: ir sportavau, ir šokau, ir grojau, ir dainavau chore, ir duetu su sese, net ruošėmės dalyvauti „Dainų dainelėje“, bet nepraėjome atrankos.

Vyresnėse klasėse daugiau dėmesio skyriau mokslams. Lankiau Jaunųjų geografų mokyklą, vasarą važiuodavome į stovyklas, rašydavome rašto darbus apie upes ir pan. Visada domėjosi istorija ir politologija, tad nutariau stoti į Klaipėdos universitetą, kuriame buvo bendros istorijos, politologijos ir geografijos studijos.

Pirmaisiais metais visi studijavo bendruosius dalykus, o po metų mus išskirstė pagal specializacijas. Keli kurso draugai norėjo studijuoti archeologiją, todėl profesorius pasakė, kad jei susirinks bent penkių žmonių grupė, tuomet sudarys galimybę studijuoti ir archeologijos dalykus. Taip atsiradau archeologijoje ir visai nesigailiu.

Studijų metais daugiausia tyrinėjau keramiką, šia tema parengiau universiteto baigiamuosius darbus.

Kuo Jums įdomi archeologija?

– Tai yra neįkainojama vertybė ir galimybė prisiliesti prie šimtmečių senumo daiktų, kuriuos pagamino žmonės. Visada sakau, kad archeologas yra pusiau detektyvas, žinoma, reikia į viską žiūrėti istoriko žvilgsniu, bet kartu reikia išanalizuoti rastas detales, iš radinių liekanų rekonstruoti žmogaus praeitį, veiklas, buitį. Ta galimybė nusikelti į praeitį skamba romantiškai, bet archeologija reikalauja ir daug fizinio darbo, kruopštumo, tenka dirbti prastu oru ir pan.

Archeologija patenkina mano smalsumą, mėgstu ieškoti atsakymų. Be to, tai yra labai įdomus darbas. Stovi tyrime lauke ir niekada nežinai, ką atrasi po minutės. Gal kažkokią struktūrą, gal daiktą, tačiau kol neįlindai po žeme, tol nežinai, ką ji slepia.

Kai randate daiktą iš praeities turbūt reikia ne tik istorinių žinių, bet ir lakios vaizduotės?

– Mokslininkui laki vaizduotė kartais pakiša koją. Svarbu per daug neprisifantazuoti. Asmeniškai aš, jei tiksliai ko nors nežinau ar abejoju, skubotų išvadų nedarau. Bet yra daug dalykų, kuriuos atradęs ne iš karto supranti jų reikšmę, bet po kurio laiko, kai jau atsiranda daugiau patirties, žinių, tuomet jau galime rekonstruoti tą praeities gyvenimą.

Koks radinys Jums pačiai buvo įdomiausias ir svarbiausias?

– Specializuojuosi dviejose srityse. Tyrinėju XVI-XVIII amžiaus Klaipėdos žmonių gyvenseną. Vertingiausi mano tyrimai buvo atlikti Klaipėdos Kurpių gatvėje, ištyrėme tris sklypus ir aptikome penkių pastatų fragmentus. Jie stovėjo prie Danės upės, tad radome daug sąsajų su prekyba. Įsivaizduokite, radome netgi figų sėklų, tai rodo, kad jau XVI amžiuje kai kurie klaipėdiečiai mėgavosi atvežtomis figomis.

Kitas tyrinėjimų objektas – dvi senovės gyvenvietės pietinėje Klaipėdos dalyje. Jau šeštą sezoną tyrinėjame šias gyvenvietes, kurias juokais vadiname Žardės laisvąją ekonominę zona. Šioje teritorijoje I tūkst. pr. Kr. – II tūkst. pradžioje po Kr. vyko gamybinė ūkinė veikla. Žmonės užsiiminėjo metalurgija ir kita veikla. Jie kasdavo rūdą, ją apdirbdavo, lydydavo geležį. Esame radę du šulinius, kurių vanduo buvo naudojamas rūdai plauti, vieną iš jų radome šiais metais.

Radiniai vėliau keliauja į laboratorijas, kuriose toliau vykdote tyrimus?

– Taip, dokumentuojame, aprašome, fotografuojame visus radinius. Prastos būklės radinius konservuojame, jei įmanoma, restauruojame. Vieną šulinį, kurį iškėlėme 2011 metais, restauravo ir konservavo LDK Valdovų rūmuose. Jis jau yra paruoštas, kai tik bus galimybė, jis bus parvežtas į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų.

Dirbate Klaipėdoje, o šeima likusi Vilniuje.

– Taip, tenka daug važinėti iš Vilniaus į Klaipėdą. Juokauju, kad žinau kiekvieną autostrados akmenį.

Papasakokite pažinties su Eligijumi istoriją.

– Istorija paparasta – du jauni žmonės susitiko universitete. Pirmą kartą susitikome, kai antrakursis Eligijus su bendramoksliais pasikvietė mus, pirmakursius, papasakoti apie būsimas fuksų krikštynas. Studijavome tame pačiame fakultete, tad ir po krikštynų vis susitikdavome paplepėti. Paskui aš prisijungiau prie jaunųjų liberalų organizacijos, tada jau atsirado daug bendrų užsiėmimų. Taip bendravome ir po kokių pusantrų metų supratome, kad mus sieja ne tik draugystė, bet ir šis tas daugiau. Pradėjome draugauti.

Susituokėme dar po dvejų metų. Buvau ką tik baigusi studijas ir galvojau važiuoti studijuoti magistratūros į Vilnių, bet Eligijus pasakė, kad jei išvažiuosiu, mūsų draugystei gali iškilti pavojus.

Beveik pagrasino man, net juokinga prisiminti dabar (juokiasi). Eligijus patarė man apsispręsti, ko aš noriu ir labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau likti Klaipėdoje: ir profesinėje srityje man labai pasisekė, ir šeimyniniai reikalai susiklostė.

Kaip Eligijus Jums pasipiršo?

– Pasakiau, kad jei jau jis mane čia sulaikė, tai aš taip paprastai nesiruošiu tekėti. Sakiau: prašau, pasistenkite nustebinti. Ir jis man tikrai labai gražiai pasipiršo Palangoje. Padovanojo žiedelį, buvo labai jautru.

Paskui jau, kai ruošėmės vestuvėms, man reikėjo išvykti pagal studentų mainų programą padirbėti į Suomijos miestą Turku. Eligijus praktiškai pats vienas ruošėsi vestuvėms. Grįžau tik likus savaitei iki vestuvių, tik tada pasisiuvau suknelę.

Kai tuokėmės man buvo 22-eji, o jam 23 metai. Rugpjūčio 29 dieną suėjo 17 metų, kai esame susituokę.

Auginate dvynius. Ar sunku auginti iš kartu du vaikus?

– Įdomi istorija dėl dvynių. Vienu metu dirbau Šilutės muziejuje ir viena mano bendradarbė augino dvynes. Aš tiesiog seilę varvindavau žiūrėdama į tas identiškas mergaites, man jos tokios gražios buvo, visur kartu vaikščiodavo. Visada kolegei sakydau: kaip gerai, kad turi dvynes – ir draugės, ir sesės.

Kai pati jau laukiausi ir nuvykau pas gydytoja, po vienos apžiūros ji man sako: sveikinu, jūs turėsite dvynius. Man buvo toks šokas! Atrodė, kad tos mano kalbos ir svajonės apie dvynius išsipildė. Apsiverkiau iš laimės, su Eligijumi buvome didžiausioje euforijoje.

Žinoma, kai vaikai gimė, buvo sunku. Maži jie buvo neramūs, kai susirgdavo vienas, po kelių dienų susirgdavo ir antras. Jie nėra identiški dvyniai, skiriasi tiek išvaizda, tiek charakteriu. Dabar jiems po 12 metų. Mes visi šeimoje esame lyderiai, tai kai pradedame diskutuoti, visko būna. Vilius labiau šnekorius-pasakorius, panašesnis į tėtį, o Elzę kartais užvaldo nepamatuotas perfekcionizmas, tad ji labiau panaši į mane (juokiasi).

Ar tiesa, kad mėgstate ekstremalų sportą?

– Taip, mėgstu. Kadangi gyvename vieną kartą, tai man smalsu išbandyti daugelį dalykų. Esu išbandžiusi ir vandens stichiją, ir oro. Esu šokusi parašiutu, norėjau pajusti laisvą kritimą, skridusi oro balionu. Studijų metais nardžiau, užsiiminėjau povandenine archeologija. Tyrinėjau Platelių ežere esantį tiltą ir Baltijos jūros dugne gulinčius laivus.

Patinka plaukti baidarėmis ir buriuoti, šiemet išbandžiau irklentę. Labai smagu pravėdinti galvą ir atitrūkti nuo kasdienybės.

Kaip dažniausiai leidžiate laiką su šeima?

– Važinėjame po Lietuvą, bent kartą per metus ištrūkstame į užsienį. Turime tradiciją, apie kurią vakai jau sako: nu kiek galima? Kiekvieną pavasarį, kai atšyla orai, važiuojame Panemunės keliu, pravažiuojame pilis.

Mėgstame laiką leisti aktyviai, einame pasivaikščioti, vykstame į ekskursijas.

Ar sunku būti politiko žmona?

– Kad aš jau tekėjau už politiko. Nuo pat mūsų pažinties pradžios politika visada buvo šalia, tad dabar jau nei analizuoju, nei svarstau, ar čia sunku, ar nesunku. Nemėgstu skųstis, gyvename tokį gyvenimą, kokį patys susikuriame, ir reikia tuo džiaugtis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt