Vieniems šio didingo paukščio klyksmai kelia šiurpą, kitiems skamba tarsi gražiausia melodija. Tačiau vertinant povo grožį ginčų nekyla.
Kiemo sargas
Tikroji povų tėvynė – Indija. Grožiu išsiskiria patinai. Jų uodegos siekia 100–150 cm.
Indijoje povai nuo seno laikomi šventais paukščiais. 1963 m. povas buvo paskelbtas nacionaliniu paukščiu ir uždrausta šiuos gražuolius medžioti.
Pietų Azijos gyventojai povus laiko kaip naminius paukščius, beje, ne vien dėl grožio, bet ir todėl, kad lesa gyvates. Jie atlieka ir kiemo sargo pareigas, kai šaižiu ir kraupiu klyksmu įspėja apie pavojų. Tačiau mūsų krašte povai auginami tikrai ne vietoj kiemsargių. Dažnas iš jų turi keleriopos naudos: paukščiai puošia sodybą, o pardavus jauniklius galima papildyti biudžetą, nes porelė suaugusių povų vidutiniškai kainuoja apie 500 Lt, jauniklių – 200 Lt. Tačiau išperinti poviukus nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Gausus plunksnuočių pulkas
Netoli Šakių gyvenanti Onutė Liutkevičienė jau aštunti metai augina povus.
„Gyvename sodyboje, vietos į valias, tad ir auginame visą pulką įvairiausių sparnuočių. Turime muskusinių ančių, auksinių ir sidabrinių fazanų, gulbinių žąsų, perlinių vištelių, kalakutų, vištų“, – vardijo pašnekovė.
Vasarai baigiantis jos kieme įvairiausiais balsais lesalo prašo apie 200 naminių paukščių. Turėdami beveik 20 hektarų žemės Liutkevičiai patys užaugina paukščiams grūdų. Onutė tikina, kad reikia netingėti ir turėdamas žemės tikrai nepražūsi. Paklausta, ar neparduoda dabar vos ne deficitu tampančių kiaušinių, moteris juokėsi: „Užauginau penkis vaikus. Yra kam kiaušinius valgyti, patikėkite.“ Tačiau povų kiaušinių tikino neragavusi, nes visus išperina.
Augina lyg savus
Moteris pasakojo, kad iš pradžių leido povėms pačioms perėti. Tačiau nepatiklios povės, ieškodamos nuošalesnio sąžalyno, lapių džiaugsmui įsitaisydavo pamiškėje.
„Vieną lizdą radome netoli lapės uolos, prie pat lapiukų išminto tako. Gerai, kad spėjome kiaušinius paimti ir pakišti po kalakute, – pasakojo Onutė. – O kalakutės labai geros mamos – rūpinasi poviukais lyg savais. Svarbiausia, kad neveda jų toli nuo sodybos ir nemoko užskristi į medžius. Povės gi taip bedarydamos pražudo ne vieną savo vaiką, nes ne visi mažieji sugeba pakilti ant šakos, o likę miegoti žolėje sušlampa ir suserga arba tampa lapių laimikiu.“
Tiesa, lapės užklupta lizde, pasak Onutės, povė su plėšrūnu kovoja iki galo. Tuo jie įsitikino radę nusiaubtą lizdą.
Nebijo šalčių
Šiuo metu O. Liutkevičienė ieško, kas nupirktų jaunus povų patinėlius, mat viename pulke keliems vietos nėra. Prasidės kautynės.
Abejojančiuosius, ar laikyti povus, moteris drąsino ir remdamasi savo patirtimi sakė, kad šie karališki paukščiai yra nereiklūs lesalams, nereikalauja ir ypatingos priežiūros. Vienintelė problema, jei sodyba netoli miško, – lapės.
„Mus stebina tai, kad net per didžiausius šalčius iš Indijos kilę povai suskrenda į medžius ir tupi ten visą naktį. Šią žiemą teko net nukelti nuo šakų, nes buvo prognozuojamas vos ne 30 laipsnių šaltis“, – pasakojo moteris. Į medžius, anot jos, povai kyla įspūdingai – neįsibėgėdami, iš vietos, tarsi kokie nematyti lėktuvai. Liutkevičių sodyba netoli miesto, tad dažnai užsuka darželinukų ir moksleivių ekskursijos. Dažnas paklausia, ar skanūs kiaušiniai ir povo mėsa. Tačiau Onutė atsako, kad neragavo nei vieno, nei kito.
Plunksnas išdovanoja
Visus labiausiai žavi tik trečiaisiais gyvenimo metais užauganti povo uodega. Rudenį visos ilgos povo uodegos plunksnos pabyra ant žemės. Jas reikia nedelsiant surinkti, kad išliktų sveikos, nes povai savo puošmenas ima mindžioti ir plėšyti snapais. Augintoja spėja, kad paukščiai taip elgiasi iš pavydo. Onutė savo gražuolių povų plunksnas išdovanoja visiems, kas tik užsuka į sodybą.
Beje, kerintis povo uodegos spalvų raštas atsiranda dėl stebėtinai paprasto reiškinio – paukščio plunksnose įaustos kristalinės struktūros. Mokslininkai seniai žinojo, kad ryškios mėlynos, žalios, geltonos ir rudos povo uodegos spalvos priklauso ne nuo plunksnų pigmentacijos, o nuo jų struktūros.
Gali pavirsti margais kalakutais
Alytaus rajone gyvenantis Stasys Vanagas irgi ne vienus metus augino povus. Turėjo jų kelias dešimtis, bet visi krito nuo ligos, nes vienoje vietoje laikė daug paukščių. Tačiau Stasys ketina vėl laikyti povus.
„Dabar žmonės daug keliauja, atsiveža ne tik įprastų, bet ir juodų ar baltų povų. Bėda ta, kad laikant kelias veisles, paukščiai susikryžmina.
Jų palikuonys labiau primena margus kalakutus, o ne didingus paukščius. Išmintingiau elgiasi laikantieji vienos veislės povus“, – sakė pašnekovas.
Jis patarė povams įrengti aukštus voljerus, kuriuose būtinai turėtų būti medis ar kas kita, kur paukščiai galėtų užskristi nakčiai. Tada nereikės rūpintis, kaip juos apsaugoti nuo lapių. Tačiau uždarame plote patelės, anot jo, neperės, tad jų kiaušinius teks dėti po kitų paukščių patelėmis.
Gražiausia melodija
Senojoje Varėnoje gyvenantis Vytautas Butkevičius laiko ne tik įprastus, bet ir juodasparnius bei baltus povus. Pasak jo, pastarieji daug lepesni. Ima ir išgaišta nežinia kodėl.
„Poravimosi metu atskiriu vienus nuo kitų, tad paukščiai nesusikryžmina. Pavasarį prasideda aktyvus poravimosi metas. Dėl patelių net kraujas liejasi“, – pasakojo vyras. Jam povų šauksmai – gražiausia melodija. O tai, kad jie esą prišaukia nelaimę, jis vadino paistalais.
V. Butkevičius paukščius laiko dideliame aukštame voljere, kuriame patelės sėkmingai išperi jauniklius. Tačiau Vytautą stebina tai, kad vos tik išsiritus iš kiaušinių pirmiems 3–4 paukščiukams patelė toliau nebeperi. Lizde lieka dar tiek pat.
„Buvau padėjęs po višta. Išperėjo. Smagu buvo matyti, kaip smarkiai praaugę savo netikrą mamą paukščiai klusniai klauso jos komandų“, – linksmai kalbėjo Vytautas. Vyras tikino, kad povai sodybai suteikia ypatingo žavesio, tad sakė ir toliau juos laikys.
