Priklausomai nuo darbo stažo, pareigų ir vienoje vietoje dirbto laiko, sovietiniam piliečiui buvo skiriama nuo 15 iki 30 atostogų dienų. Darbuotojas savo nuožiūra galėjo padalyti atostogas arba ramiai praleisti visą mėnesį kurorte ar sanatorijoje.
Tačiau nemažai žmonių apskritai atostogoms didelio dėmesio neskirdavo – praleisdavo jas dirbdami sode, darydamiesi remontą ar iš namų išvažiuodami dienai prie ežero, į mišką ar pas gimines.
Tiesa, buvo kategorija žmonių, kurie laikė savo pareiga per atostogas pailsėti sanatorijoje ir atkurti sveikatą. Mankšta, tinkama mityba, sveikatinimo procedūros – visa tai atitiko idealių SSRS gyventojų atostogų kriterijus. Be pigu buvo taip daryti, jei pasisekdavo gauti nemokamus kelialapius.
Ne maža dalis dirbančių sovietinių piliečių savo atostogoms pasirinkdavo ir vadinamąjį aksominį sezoną – rugpjūčio antrąją pusę – rugsėjo pradžią. Ir šį laiką pasirinkdavo ne šiaip sau – sezono pabaigoje kurortuose sumažėdavo žmonių, todėl atostogos praeidavo sklandžiau ir ramiau.
Žinoma, visi tuomet svajodavo pakeliauti ir toliau už Lietuvos ribų, tačiau realiausiai tai buvo įmanoma padaryti tik SSSR respublikų ribose. Kelionės į užsienį buvo toks didžiulis įvykis paprasto žmogaus gyvenime, kad apie tai pasakodavo visą savo likusį gyvenimą.
Pirma, tai tikrai buvo labai brangu, antra, tik labiausiai nusipelnę ar turintys ryšių sugebėdavo gauti kelialapius. O ir tie būdavo duodami tik į Bulgariją, Suomiją, VDR, Vengriją, Čekoslovakiją, Jugoslaviją ir kai kurias kitas šalis.
Iš pirmų lūpų
71 m. pedagogė Zita Bumblauskienė
