Paslaptingos apetito pinklės: kodėl taip sunku jį pažaboti ir kas iš tiesų gali padėti

Paradoksas, bet iki šiol dar nėra visiškai aišku, kas yra apetitas. Akivaizdu tik, kad tai yra instinktas, būtinas išgyvenimui. Jį kontroliuoja kai kurie nerviniai ir hormoniniai mechanizmai, kuriuos sukelia smegenys. Tačiau kaip juos paveikti, kad galėtumėte valgyti sveikai, be sąžinės graužaties ir nesižvalgant į pyragus ir greitą maistą?

Kaip kyla alkis?

Skrandžio maudimas ir tuštumos jausmas, silpnumas, galvos skausmas ir kiti alkio požymiai gamtos suvokiami kaip signalas, kad laikas keltis ir pavalgyti. Jie atsiranda pagal užsakymą iš smegenų maisto centro.

Tuščias skrandis pradeda susitraukinėti kas 15–20 minučių. Jei skrandis užpildytas – nesvarbu, su kaloringu sumuštiniu, nekaloringomis skaidulomis, vandeniu, alkis turėtų praeiti. Bet... tai neveikia. Net žmonės, kurių skrandis visiškai pašalintas, tai jaučia.

Nuo praėjusio amžiaus buvo žinoma, kad smegenų maisto centras turi alkio ir sotumo centrą. Pirmąjį palikę ramybėje, mokslininkai sutelkė dėmesį į antrąjį. Ir jie padarė išvadą, kad tam įtakos turi pats valgymo faktas: kramtymas, rijimas, virškinimas. Be to, sočiai pavalgius, sotumo jausmas išlieka ilgiau nei po tokio pat kaloringumo greito maisto užkandžio. Jei pavalgius kraujo sudėtis pasikeičia iki optimalios, smegenys nusprendžia: taip, aš sotus ir ilgam, rašoma zdr.ru.

Yra keletas pasisotinimo teorijų.

Viena naujausių – maisto centre nuolat nuskaitomi kraujo ir nugaros smegenų skysčio rodikliai. Šių skysčių sudėtis visiškai skirtinga pas sočius ir alkanus. Be to, eksperimentai parodė, kad jei, pavyzdžiui, alkanam žiurkėnui perpilamas gerai pamaitinto žiurkėno kraujas, jis nustoja ieškoti maisto.

Žinoma, stresas, įpročiai, aplinka vaidina tam tikrą vaidmenį žmogaus sotumo jausmui. Bet jei ignoruosime psichologiją ir gilinsimės tik į grynąją biochemiją, paaiškėja, kad apetitas priklauso nuo šių parametrų.