Senovėje mažiausiai pasninko per Kūčias laikytasi Žemaitijoje. Nors ir čia vengta mėsiškų patiekalų. Kūčios – atjautos varguoliams, skolų grąžinimo ir susilaikymo laikas.
Kūčių vakarienė krikščioniškų tradicijų besilaikančiuose namuose ir šiandien pradedama kalėdaičio laužymo apeiga. Kalėdaitis – duonos ir šeimos santarvės simbolis.
Pirmoji Kalėdų diena – ramybės ir poilsio metas. Kai kur šeimininkės tą dieną net negamindavo maisto. Viskas būdavo ruošiama Kūčių dieną. Iš ryto po mišių, šeima sėsdavo prie balta staltiese uždengto stalo ir valgydavo. Be peilių ir šakučių, kad visi būsimi metai būtų taikūs.
Lietuviški Kalėdų valgiai ganėtinai riebūs. Būdavo patiekiama virta, troškinta mėsa, bandelės su riebiu įdaru, kumpis, karka ar šaltiena. Taip pat keptas bulvių plokštainis, vėdarai. Desertui – ragaišis, aguonų pyragai, valgyti užsigeriant aguonpieniu ar saldžiu kisieliumi.
Komentaras
Etnologas prof. dr. Rimantas Balsys:
- Konkretus patiekalų skaičius ant Kūčių stalo labiau „kabinetinės etnologijos“ nei gyvosios tradicijos rezultatas. Iki pat devyniolikto amžiaus pabaigos jokių žinių apie patiekalų skaičių nei rašytiniuose šaltiniuose, nei etnografiniuose aprašuose nėra ir negalėjo būti. Iki pat septyniolikto amžiaus pabaigos dar aukota seniesiems dievams. Aukojimo esmė – aukos (aukojamo gyvulio, duonos, alaus) pasidalijimas su dievais. Pirmieji maisto kąsniai ir gėrimo šlakai tekdavę dievams, o visa kita suvartodavę ritualo dalyviai. Tikėta, jog aukų gausa nulems ir ateinančių metų gausų derlių bei gyvulių prieauglį. Iš dalies gausos simbolika įžiūrėtina ir skaičiuojant Kūčių patiekalus iki dvylikos ar trylikos, tikint, kad visus metus, tai yra dvylika mėnesių arba trylika pagal saulės kalendorių, nepritrūks maisto, visa šeima bus soti. Namudinio ūkio sąlygomis tai buvo labai svarbu.
Žemdirbiškame pasaulėvaizdyje visos grūdinės kultūros, vadinasi, ir visi iš jų padaryti patiekalai sietini su vaisingumu, derlingumu, gyvuliu prieaugliu, šeimos pagausėjimu. Dar septyniolikto amžiaus pabaigoje tai paliudija ir Matas Pretorijus, sakydamas, jog: „Kūčių vakarą lietuviai tvartuose barsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir kviečių, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms.“
Tas pats pasakytina ir apie kitus Kūčių stalo patiekalus – obuolius, riešutus, grybus, aguonų pieną, kanapinę ir taip toliau. Tai vis įvairiapusio vaisingumo ir derlingumo simboliai.
Su krikščionybe ant Kūčių stalo atsiradę patiekalai jau aiškintini krikščioniškoje šviesoje. Antai kalėdaitis simbolizuoja šeimos bendrystę ir vienybę, nes duona yra kepama iš daugybės grūdų. Su krikščionybe sietini ir visi žuvies patiekalai. Žuvis yra Mesijo simbolis. Pirmieji krikščionys jį pritaikė Kristui, o graikiškojo ichtus – „žuvis“ raidės tapo kriptograma, šifruojančia krikščionių tikėjimo išpažinimo – „Jėzus Kristus Dievo Sūnus“ – pirmąsias raides. Ilgainiui žuvis tapo pasninko valgiu, simbolizuojančiu Jėzaus pergalę. Tačiau „liaudiško pamaldumo“ aplinkoje šitokia simbolika mažai kam žinoma, todėl kaip mat randamas kitas – paprastesnis paaiškinimas: „Kas Kūčių dieną nevalgo žuvies, tą kitais metais utėlės apsės“.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
