Gal pirmą kartą susitiksite kapstydamiesi smėlio dėžėje ar kaktomuša susidursite bėgdami mokyklos koridoriais, nuskambėjus pertraukos skambučiui. O gal šypsena apsikeisite tolimajame Niujorke, gurkšnodami kavą Manhatano dangoraižių apsuptyje?
Karinai ir Mantui Grigaliūnams (28 m.) toli ieškoti nereikėjo. Gimę kelių dienų skirtumu, jiedu lankė tą patį darželį, mokyklą, bet... vėliau patraukė savais keliais.
Ji – gražuolė ilgaplaukė, tėvelių lepūnėlė, mėgstanti madą ir grožį kartu su šeima išsikraustė gyventi į Londoną. Jis – jau nuo dvylikos metų pats sau duoną uždirbantis, dievinantis knygas, filosofiją ir psichologiją išvyko į Švediją.
Tačiau nuo likimo nepabėgsi: dabar jiedu jau sutuoktiniai, kartu planuojantis gyvenimą ir netgi dirbantys toje pačioje pasaulinėje telekomunikacijų ir informacinių technologijų srityse konsultuojančioje kompanijoje.
– Karina, kaip nutiko, kad su vyru kartu esate ir gyvenime, ir darbe?
– Na, visų pirma, mes su Mantu buvome kartu dar mums net negimus! Čia išties unikali istorija ir ne visi iš karto gali ja patikėti. Mūsų mamos yra geriausios vaikystės draugės, kurioms likimas lėmė pastoti beveik tuo pačiu metu. Mes iki šiol juokaujame, kad mamos pilvais trynėsi, todėl mus jau nuo mažų dienų vieną prie kito traukė. Su Mantu gimėme vienuolikos dienų skirtumu, ėjome į tą patį darželį, tą pačią mokyklą ir iki paauglystės visada labai glaudžiai bendravome.
Tačiau Mantas, būdamas 17 metų, išvyko į Švediją, o mano keliai pasuko link Londono. Su būsimu vyru labai ilgą laiką nebendravome, gal net kokius septynerius metus, kol aš vieną dieną, visai be didelio entuziazmo, susikūriau pažinčių portale anketą, kurią jis pamatė.
Prasidėjo skambučiai, reguliarios kelionės į Lietuvą, kur susitikdavome. Buvo labai sunku išsiskirti, tačiau tekdavo, nes tuo metu baiginėjau Westminster universitetą, kur mokiausi verslo administravimą.
Visą Karinos ir Manto istoriją skaitykite „Londonietėje“.