Trečiadienį iš bendrovės „Žalvaris“ į perdirbimo gamyklą Belgijoje išvežta daugiau nei 23 tonos įvairių baterijų. Tiek potencialiai pavojingų atliekų pavyko surinkti iš parduotuvėse, mokyklose, degalinėse ir kitose viešose vietose stovinčių surinkimo dėžių nuo šių metų pradžios. Šios baterijos rinktos nemokamai.
Bendrovės atstovė Janina Melnikovienė GRYNAS.lt atskleidė, jog paskelbus apie jų supirkimą, baterijų surinkimo dėžės parduotuvėse ir mokyklose ėmė tuštėti, buvo išgraibstyta ir tai, kas jau surinkta.
„Daugiau nei 23 tonas baterijų surinkome iš 2000 „Žalvario“ surinkimo taškų ir dar dalį EPPA sistemos surinkimo taškų. Perrūšiavus šias baterijas išvežėme jas į Belgiją, perdirbimo gamyklą „Revatech“. Arčiau jokių perdibimo gamyklų nėra, nes šis gaminys yra nevertinga žaliava. Reikia labai didelių jų kiekių, kad apsimokėtų perdirbinėti, tam reikia ir sudėtingų technologijų. Fabrike baterijos ir malamos, ir filtruojamos tam tikrais magnetais. Pati baterija turi apie 30 skirtingų medžiagų. Iš jų svarbiausios – varis, manganas, iš pakraunamų baterijų išgaunamas litis“, - aiškino J. Melnikovienė.
Baterijos perdirbamos ir dėl nedidelio kiekio metalų
Pavojingomis laikomos baterijos, turinčios sunkiųjų metalų: švino, nikelio-kadmio, gyvsidabrio. Tokio tipo baterijų kasdieninėje aplinkoje nėra daug, jomis beveik nebeprekiaujama, tokie elementai daugiausiai naudojami pramonėje.
Kitos baterijų rūšys – vadinamojo pirštelio tipo (cinko-anglies, šarminės mangano, ličio oksido), tabletės tipo (cinko-oro, sidabro oksido, mangano oksido, ličio), įkraunamos (ličio, ličio polimerų, nikelio-kadmio).
Pagal dydį ir tai, ar baterija yra vienkartinė, ar pakraunama, jos dar kartą perrūšiuojamos.
Taigi vienai baterijai pagaminti reikia gausybės metalų. Perdirbus išgautas varis ar manganas gali būti panaudotas naujų galvaninių elementų gamybai. Varis taip pat gali būti naudojamas kompiuterių plokščių gamybai, kitiems elektronikos prietaisams gaminti.
„Žalvario“ atstovės teigimu, kai nebereikia kasti naujų vario išteklių, o naudojami perdirbti metalai, galima sutaupyti iki 70 proc. energijos, reikalingos naujų prekių gamybai. Perdirbant senus galvaninius elementus, iš jų galima išgauti apie 60 proc. cinko, mangano, anglies junginių. Todėl net jei iš vienos tonos baterijų galima išgauti vos 5 proc. vario, renkamasi jas perdirbti.
Reikia rakinamų surinkimo dėžių?
Janina Melnikovienė tikina, kad „Žalvaris“ baterijų nesupirkinėja ir neplanuoja to daryti. Už baterijas sumokama nebent gamykloms ar asociacijoms, kurios nori perduoti didelius baterijų kiekius.
„Padarėme eksperimentą parduotuvėje: atėję paklausėme – ar galime šią dėžę pasiimti? Pardavėjas leido, neprašė parodyti jokio pažymėjimo, kad esame kurios nors bendrovės darbuotojai. Vėliau skambinome į vieną mokyklą ir mokytoja tikino, kad dėžė jau buvo beveik prisikaupusi. Tačiau netrukus patikrino ir konstatavo, kad joje belikę dvi baterijos. Bendrai mokyklos sukaupia po 5-6 kilogramus baterijų per metus. Tačiau jaunesni moksleiviai greitai perprato, kad už jas, kad ir po nedaug, mokami pinigai. Mano nuomone, taip formuojami kenksmingi įpročiai. Iš vienos parduotuvės gavome prašymą padaryti saugesnę dėžutę, nes vaikai nuolat kaišioja vidun rankas ir ieško baterijų. O jų reikia „sugraibyti“ apie 40, kad gautum tuos 2 litus“, - nerimavo „Žalvario“ atstovė. Ji priminė, kad baterijos nėra superkamos niekur kitur Europoje.
Veiklumas – tik dešimteriopai pakėlus baudas
Dėžes, skirtas baterijoms surinkti perka jų gamintojai bei importuotojai. Jei jos bus pradėtos gaminti su užraktais ir kitomis saugumo nuo vagysčių priemonėmis, vėliau tai lems baterijų kainų šuolį – įsitikinusi J. Melnikovienė.
Lietuva vis dar yra lentelių pabaigoje pagal surenkamą baterijų kiekį. Bauda arba gaminio mokestis už gaminį, kuris vėliau virsta potencialiai žalinga nesuyrančia atlieka iki 2012-ųjų siekė vos 500 litų už toną. Gamintojai nesuko galvos – daugeliui jų buvo pigiau susimokėti šį mokestį, nei investuoti į visuomenės švietimą, baterijų surinkimo sistemos kūrimą.
„Kadangi dabar Europos Sąjungos atsakingosios institucijos ėmė grasinti dėl neįvykdytų įsipareigojimų, greitai buvo pakeisti įstatymai ir gaminio mokestis pakilo iki 10 tūkst. litų už toną. Organizacijoms, kurios anksčiau nevykdė baterijų supirkimo, iškilo grėsmė, kad teks sumokėti tokius mokesčius, todėl joms atsirado noras supirkti baterijas“, - baterijų supirkimo sistemos priežastis aiškino aplinkosauginio švietimo specialistė.
Ji laikosi nuomonės, kad baterijų supirkimas – tai esamos ir veikiančios sistemos griovimas. Pradėjus supirkinėti šias atliekas įvairios savivaldybių finansuojamos švietimo programos ir baterijų surinkimo vietos nebetenka prasmės – vaikai baterijas ne atiduoda, o ieško jų supirkimo dėžėse.
„Idėja: mokama už atlieką, kuri neturi vertės. Kai iš mokyklos dingo apie 2-3 kilogramus baterijų, net galvojome užfiksuoti tokį atvejį, pranešti policijai. Tačiau to padaryti negalima, nes baterijos neturi vertės“, - apie kuriozišką situaciją pasakojo „Žalvario“ atstovė.
