Skaitytojo akimis. Daiktus keisti kasmet ir kasdien skatina tik neatsakingas verslas

Gyvename kasdien vis greitesniame pasaulyje, apsupti nuolatinio informacijos srauto, reklamų, pasiūlymų. Pasiūlymų keistis, atsinaujinti ir tapti laimingam. Marketingo specialistai jau daugiau kaip prieš penkiasdešimtį metų suprato, kad žmonėms reikia siūlyti ne daiktą, net ir ne funkciją, o jų teikiamą pasitenkinimą, kitaip tariant, gabalėlį fikcinės laimės, kuri labai greitai išgaruoja.

Stebėdama nuolatines akcijas, ir į jas reaguojančius, šeimomis plūstančius į prekybos centrus, vis dažniau savęs klausiu – o kodėl man užtenka taip mažai? Vakar pirkau naują suknelę, nes sudilo senoji.

Senoji suknelė praėjo visus ciklus: nuo išeiginės iki darbinės ir galiausiai jaukios naminės (suknelės, jei pamiršote, apie ką skaitėte:). Taip yra su visais šeimos įsigijamais daiktais – jie kruopščiai įvertinti, apgalvoti, kad tarnautų ilgai, kad nereikėtų kelių ar keliolikos: batų porų, kojinių, telefonų, šaldytuvų. Ir ne tik iš finansinių paskatų.

Konservatoriškos šeimos - grėsmė kapitalizmo pamatams

Mūsų vaikai jau nuo mažų dienų girdi frazę „dėl tokių daiktų šyla klimatas“ – suprask – daiktas nereikalingas, o jam pagaminti panaudoti ištekliai, kurie neatsinaujina, išskiriamas anglies dvideginis, gamybos procese teršiama žemė. Ir visai nesvarbu, kad turbūt 90% tokios produkcijos gaminama už tūkstančių kilomentrų nuo Lietuvos. Mūsų Žemė – vienas gyvas organizmas.

Jaučiu, kad tokių kaip mes daugėja, kad pradeda formuotis atsakingai vartojančios šeimos, jos bendrauja tarpusavyje, virsta bendruomenėmis. Dirbantys, auginantys vaikus, gyvenantys mieste – ne ekstremalai. Bet vis tik tokie kaip mes – didžiausia grėsmė kapitalizmo pamatams, nes jis pastatytas būtent ant vartojimo intensyvumo, siūlymo keistis kasdien, kasmet.

Autorė

Neatsakingu verslu galime drąsiai vadinti tuos, kurie skatina ir siūlo keisti kasdien, kasmet, kurie mus įtikinėja, kad mano pernai pirkta suknelė šiemet jau nebemadinga, kad mano telefonas už metų bus atgyvena, ir aš tiesiog nusipelnau naujo.

Šiai sistemai nereikalingas stabilumas, vartotojai - konservatoriai visose srityse: tiek santykiuose tarp vyro ir moters (juk išsiskyrus ir susituokus nauja pora vėl tampa vartotojais nuo nulio), tiek kasdieniame gyvenime (juk populiariausi –  naujose pakuotėse pateikti „pagerinti“ gaminiai).

Konservatoriais čia vadinu žmones, prisirišusius ne prie konkrečių prekinių ženklų, o prie vertybių sistemos: tradicinės šeimos, gimtinės, iš kartos į kartą perduodamų puosialėjamų papročių, ir iš viso to sekančių kasdienio vartojimo įpročių.

Ar nepaskęsime nebereikalingų daiktų kaugėse?

Dalis žmonių, lyg ir bandantys save stabdyti, nepasiduoti akcijoms, žiniasklaidos greitai prigąsdinami: „vartojimas krenta, bendras vidaus produktas mažėja“. Suprask, ir tu prisidedi prie to, kad tavo šalyje blogėja gyvenimas. „Privalau vartoti“ – rezonuoja tokia žinutė pasąmonėje, taigi pardavėjų tikslas pasiektas. Socialiai neatsakingas verslas žingsniuoja koja kojon su trumpalaikiais valdininkų interesais – išspausti gražius rodiklius šiandien.

Neatsakingu verslu galime drąsiai vadinti tuos, kurie skatina ir siūlo daiktus keisti kasdien, kasmet, kurie mus įtikinėja, kad mano pernai pirkta suknelė šiemet jau nebemadinga, kad mano telefonas už metų bus atgyvena, ir aš tiesiog nusipelnau naujo, kad į apvalkalą sukimštas trečiarūšės mėsos ir nevalgomų priedų mišinys su nauja etikete yra vertingesnis už mamos namie paruoštą vakarienę.

Jei būčiau piktas žmogus, palinkėčiau, kad tokio verslo atstovai save susapnuotų dūstančius po reklamos dirbtinai nusendintais gaminiais, supiltais į vieną didelį šiukšlių kalną per vienerius metus kad ir mūsų mažutėje Lietuvoje. Bet nesu pikta, tikiu, kad ir tarp verslininkų auga nauja nemėslitininkų karta, tikiu, kad pamažu vėl grįšime prie galvojimo apie vaikus, jų ateitį, nes nenorėsime, kad jie uždustų mūsų suneštų nereikalingų daiktų kaugėse.

Taigi galvokite kodėl perkate, ir kas iš to liks, kai daiktą išmesite.

Daugelis žmonių eina per gyvenimą, nežinodami apie savo nepanaudotą jėgą, netgi nenaudojamus sugebėjimus - tai todėl, kad lengviau pasakyti "Negaliu", negu "Galiu" ar bent "Aš pabandysiu". Šie žmonės netyrinėjo savo pačių galimybių. Jie nežino, kokia jėga juose glūdi. (Eleanora Roosevelt)