Vilnietis Danielius Stasiulis šiais metais turėjo neįprastas atostogas Brazilijoje. Užuot ištisą mėnesį mėgavęsis didžiuliais miestais, egzotiška Amazonės gamta ar ragavęs nematytų vaisių, „Mes Darom“ organizacijos valdybos narys daugiausia laiko praleido konferencijų salėse. Danielius dalyvavo Jungtinių tautų tvarios plėtros konferencijoje „Rio +20“ ir per savo iniciatyvumą tapo vieninteliu Lietuvos delegacijos nariu, kuris į renginį keliavo tiesiog gražiai pasiprašęs.
„Rio +20“ - tai kasmetinė pasaulio lyderių, vyriausybių atstovų, privataus sektoriaus, nevyriausybinių organizacijų konferencija, siekianti skatinti tvarią plėtrą, mažinti skurdą, didinti socialinį teisingumą ir gamtos visame pasaulyje apsaugą. Konferencijos šūkis - „Ateitis, kurios mes norime“.
„Turėjau pakvietimą dalyvauti Pasaulio jaunimo kongrese, kuris taip pat vyko Brazilijoje. Iš darbo atsiprašiau mėnesiui. Kai jau buvau patvirtintas kaip dalyvis ir nusipirkęs bilietus į Braziliją, pradėjau galvoti, ką dar ten galiu nuveikti. Atradau konferenciją „Rio +20“ ir paklausiau Jungtinių Tautų ambasados Lietuvoje, kas sudaro mūsų delegaciją šioje konferencijoje, ar būtų galima prisijungti, kokia numatoma strategija? Pasisiūliau jaunimo kongreso metu išklausyti tų žmonių nuomones ir vėliau jas perteikti „Rio +20“ konferencijoje. Man rūpėjo kuo geriau reprezentuoti savo šalį“, - pasakojo D. Stasiulis.
Paskutinės minutės kelionė
Jau kitą rytą į Danieliaus pašto dėžutę atskriejo laiškas su įvairių Užsienio bei Aplinkos ministerijos darbuotojų kontaktais. Per artimiausią mėnesį vaikinas buvo pakviestas į susitikimą.
„Bandžiau natūraliai paaiškinti, ko aš norėčiau: vis dar jaučiuosi jaunas, tačiau nebe kvailas ir turiu daug entuziazmo. Jau trejus metus dirbu konsultacijų srityje, konsultuoju verslo bendroves. Suprantu, kaip reikia bendrauti su atitinkamo rango žmonėmis ir suprantu verslininkų problemas. Tiesiog norėjau savo smegenis panaudoti geriau suprasti globalias bei Lietuvos problemas. Pasitariau, kaip reprezentuoti Lietuvą ir ką pasiūlyti užsienio verslininkams. Pavyzdžiui, pristatyti Lietuvos kompiuterinių technologijų specialistus, mokslininkus – daugumą jų užsieniečiai jau išsirankiojo“, - užtikrintai dėstė D. Stasiulis.
Lietuva „Rio +20“ konferencijoje prisidėjo prie bendros Europos Sąjungos nuomonės dėl tvarios plėtros tikslų ir būdų jų siekti. Danielius paskutinę minutę buvo patvirtintas kaip delegacijos narys ministro Andriaus Kubiliaus parašu. Vaikinas gavo teisę prisijungti prie aukštų valdininkų, ministro bei Prezidentės įrodęs, jog nepriklauso jokiai partijai ir nėra angažuotas skleisti kokios nors organizacijos šūkių, išskyrus „Mes Darom“ idėją.
Jaunimas - šūkalojantys ekstremistai su plakatais?
„Pažadėjau, kad nerėkausiu „Išgelbėkit banginius!“ Sakiau, kad tik sekiosiu delegaciją iš paskos ir stebėsiu, kas dedasi. Nieko už mane mokėti nereikės. Pagrindinis motyvas, kodėl norėjau važiuoti į šią konferenciją – pakeisti jaunimo įvaizdį. Dažniausiai jaunimas – tai kažkokie ekstremistai, laikantys plakatus ir šūkaujantys. Tiesą sakant, jie patys nelabai žino, kaip įgyvendinti tai, ko reikalauja. Sutinku, kad kartais reikia griežtai pareikalauti pokyčių, tačiau kartu reikia ir ieškoti sprendimų. Visą tą šaukimui išnaudojamą energiją galima nukreipti į sprendimų paiešką. Aš jaučiausi dar jaunas, šiek tiek suprantantis ir verslą, ir politiką, ir nevyriausybines organizacijas. Jau žinau, kad jei rėksi – nieko nepasieksi, tik gausi per galvą“, - tikino jaunas vaikinas.
Kadangi Danielius į Braziliją nuvyko gerokai anksčiau, jis „Rio +20“ konferencijos kėdėje sėdėjo vos prasidėjus trečiajam dokumento svarstymų etapui.
„Kažkas pamatė, kad esu jaunas ir šliaužioju sau konferencijoje su delegato ženkliuku. Tada pasaulio jaunimo ir vaikų grupė pasikvietė mane dirbti kartu. Kad atstovaučiau pasaulio jaunimo nuomonę. Pasirodo, dauguma šalių turi atskirus jaunimo atstovus savo delegacijose. Per mane tokį atstovą turėjo ir Lietuva, nors iki tol vargu ar kas buvo apie tai pagalvojęs. Nors kita vertus – kiek žiniasklaidos dėmesio buvo skirta šiai konferencijai. Turbūt 99 proc. žmonių Lietuvoje nežinotų, kas tas „Rio +20“, - svarstė D. Stasiulis.
Susitarimas be įsipareigojimų
Vaikinas pasakojo, kad pasaulio jaunimo atstovai sekė visą derybų procesą. Jei į jų pasiūlymus nebuvo atsižvelgiama, iškart kildavo pasiūlymų, kaip pademonstruoti nepritarimą.
„Mūsų dėka dokumente atsirado turbūt du žodžiai apie tai, kad reikia neformalaus švietimo apie tvarią plėtrą. Pasirodo, nė viena šalis tam neprieštaravo, tačiau suderinti viską reikėjo bent dviejų dienų sunkaus darbo“, - šypsosi Danielius.
Vis dėlto didžiųjų šalių, tokių kaip JAV, pozicija ir veiksmai nuvylė jauniausią Lietuvos delegatą. Kaip ir tūkstančius šalių gyventojų, verslininkų bei jaunimo visame pasaulyje.
„Kelis mėnesius iki konferencijos rašytas sutarties tekstas buvo tikrai geras. Ten buvo labai daug gerų dalykų. Tačiau vėliau derybos atrodė taip, tarsi šuniui po vieną būtų daužomi dantys – vienas po kito visi geri dalykai buvo išbraukti. Prancūzijos ir daugelio kitų šalių vadovai atvirai pasakė, kad jiems gėda dėl tokios sutarties, - apie didingos konferencijos baigtį kalbėjo Danielius. - Visiems atsibodo tas globalinis atšilimas, maždaug - „mhm, taip taip, šyla klimatas – jau prieš penkerius metus apie tai girdėjom“. Visiems dzin. Manau, reikia keisti strategiją. Jei negatyvas neveikia – reikia pozityvo. Gal geriau sakyti: „Pažvelkite, kokios galimybės!“
Paskutinėmis konferencijos dienomis D. Stasiulis patyrė nusivylimą.
„Išduosiu paslaptį – žmonės, kurie ten važiuoja – jiems visiškai vienodai. Šalies vadovai taip pat nieko nesprendžia – už juos nusprendžia jų siųsti atstovai. Galutinis dokumentas netgi buvo patvirtintas naktį prieš atvykstant valstybių vadovams. O 99 procentai šalies vadovų konferencijoje išsakytų kalbų yra vienodos, - vardijo Danielius. - Lietuva, berods gyrėsi, kad vienam gyventojui tenka daugiau medžių nei kitose valstybėse. Na, čia tik dėl to, kad dar nespėjome visko sugadinti.“
Danielius prisimena, jog ryte paskelbtas galutinis ir nekeičiamas šalių susitarimas toli gražu neatspindėjo ilgus mėnesius rengto dokumento. Britų dienraštis „The Guardian“ pabrėžė, jog iš dokumento dingo konkretūs tikslai, datos (iki kada reikėtų pasiekti užsibrėžtų tikslų), finansiniai skaičiavimai, tikslų siekimo stebėjimo metodai ir apskritai žodžiai, reiškiantys kokį nors įsipareigojimą. Žurnalistai suskaičiavo, jog dokumente liko vos 3 žodžiai „privalėsime“ ir apie 50 žodžių „skatinsime“ bei 99 - „palaikysime“ . Netgi Jungtinių tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon pripažino tikėjęsis „ambicingesnio dokumento.“
„Velniop tas šalių vyriausybes – imamės veiksmų!“
„Žinoma, šalių tikslas buvo susitarti. Jei nebūtų sutarta – gi gėda! Tačiau po paskelbto susitarimo gal 500 jaunų žmonių pakilo ir išėjo iš salės. Prasidėjo protestai, įvairios akcijos ir inscenizacijos, pavyzdžiui, kai žmonės užsiklijuodavo burnas. Na, kartais tai priminė mokyklos dramos būrelį“, - prisiminė jaunuolis.
„Mes Darom“ valdybos nariui didesnį įspūdį paliko ne vienodos valstybių vadovų kalbos, o papildomi konferencijos renginiai, kuriuose dalyvavo žmonės nuo aukšto rango politikų, iki didžiausių pasaulio korporacijų vadovų. Jie taip pat skaitė pranešimus susirinkusiai publikai.
„Ten buvo žmonės, kurie sakė: „Velniop tas šalių vyriausybes – imamės veiksmų patys!“. Jie tikrai nesipriešintų naujovėms, žalioms technologijoms tik svarbiausia, kad suprastų, jog yra vienokia ar kitokia problema. Jei mes visi perkame pigiausią pastą, vadinasi, mums taip gerai ir verslininko neįtikinsi, kad ekologija pirkėjams svarbi“, - dėstė Danielius ir pridūrė, jog kelionė į „Rio +20“ konferenciją padarė didelę įtaką jo mąstymui ir būsimiems sprendimams.
„Darom“ sėkmė - gebėjimas vienyti bendruomenes
„Čia tas pats kaip ir su akcija „Mes Darom“: tie žmonės, kurie kada nors pakėlė numestą šiukšlę – patys nešiukšlins. Kitu atveju juos užgraužtų sąžinė. Reikia bijoti tų, kurie dar nedalyvavo „Darom“ akcijoje“, - samprotavo vaikinas.
D. Stasiulis teigė, jog nors organizacija „Darom“ skelbia, jog keičia kryptį, pavasarinė akcija būtinai išliks ir vienys įvairaus amžiaus žmones.
„Žinot, kokia didžiausia Lietuvos problema? Žmonės nėra bendruomeniški. Lietuviai apibūdinami kaip žmonės, kurie džiaugiasi, kad dega kaimyno tvartas – ir iš tiesų taip yra. Ypač miestuose mes net nepažįstame savo kaimynų. Dėl to ir stringa visa daugiabučių renovacija – nes nesame bendruomeniški. Netgi kaimyninėje Lenkijoje - visai kitaip. Jei atvirai, mes su savo akcija truputį „apgavome“ žmones: sakėme, kad visi eis rinkti šiukšlių, ir tik todėl visi eina. Juk kažkaip negražu neiti – kaimynai visi eina. Tokiu būdu po kelerių metų gal net organizuosime Baltijos jūros valymą“, - lietuvių požiūrį apibūdino D. Stasiulis.
Jaunas vaikinas mano, kad susirinkusi kaimynų bendruomenė turi didelę jėgą – gali išsirauti piktžoles, susitvarkyti suoliukus, vaikų žaidimų aikšteles, pradėti rengti bendras iškylas.
Erzina „etatiniai konferencininkai“
„Ateityje norėčiau padėti šviesti žmones dėl šiukšlių. Yra toks judėjimas „zero waste“ („jokių atliekų“ angl.), kurio atstovai nori pakeisti žmonių suvokimą į atliekas. Nėra tokio dalyko kaip šiukšlės – yra tik skirtingos perdirbti tinkamos žaliavos. Žinoma, dar liko sužymėti visus tuos nelegalius šiukšlynus ir juos išvalyti. Galbūt šiais metais tai bus pagrindinė akcijos tema“, - svarstė „Mes darom“ valdybos narys.
Vis dėlto D. Stasiulis pripažįsta, kad nusivylė globaliomis konferencijomis.
„Man nepatinka tai, kad tokių konferencijų organizatoriai tikisi, jog tu pasirašysi ant lapo: „pasižadu nuo šiol daryti tą ir tą.“ Eikit velniop, nieko aš nepasižadu. Jei mane dvi dienas palaikė konferencijoje, tai nereiškia, kad iš jos išėjau kaip naujas žmogus. Dėl to, turbūt jos ir rengiamos dažnai, kad nuolat primintų visiems, kuria kryptimi reikia eiti ir kaip elgtis. Pokyčiai vyksta iš lėto. Vis dėlto labiausiai mane erzina „etatiniai“ konferencijų dalyviai. Jose visuomet – tie patys žmonės!“ - teigė vaikinas.
Kas norėtų į konferenciją?
Protestuodamas prieš konferencijų „etatininkus“ Danielius savo sukurtame socialinio tinklo puslapyje skelbia kai kuriuos gaunamus kvietimus į konferencijas ir yra pasirengęs juos tiesiog atiduoti aktyviems ir turintiems ką pasakyti žmonėms.
„Noriu, kad jaunimas išvyktų į užsienį ir išgirstų ir daugiau sužinotų, apie tai, kas planuojama pasaulyje tvarios plėtros ir kitose srityse. Mūsų išsilavinęs, šviesus jaunimas tikrai daugeliui palieka gerą įspūdį. Visi bijo, kad jie pabėgs. Na, išvažiuos, bet grįš. Lietuvoj labai gera. Čia tikrai geriau, negu bet kurioj kitoj pasaulio šaly. Ir mes galime daug ką pasiekti. Kaip kažkada pasakė kažkuris protingas žmogus: „Tereikia nedidelės grupės atsidavusių žmonių“, - optimizmu tryško D. Stasiulis.
Apie konferenciją:
Kas tas +20?
Stebuklingas skaičiukas konferencijos pavadinime – tiesioginė nuoroda į pirmąją Rio konferenciją, vykusią 1992 m., vadinamą „Rio konferencija“ arba „Žemės viršūnių susitikimu“. Kai kurie žaliosios politikos akademikai negali atsidžiaugti šios konferencijos svarbumu, sakydami, jog ji – pirmas tokio masto ir politinės reikšmės renginys, susijęs su tvaraus vystymosi idėjomis, žmonijos istorijoje.
Reiktų pastebėti, kad toli gražu tai nebuvo pirmas renginys panašia tema (Stokholmo konferencija vyko 1972 m.), bet dėl susiklosčiusių palankių aplinkybių (Sovietų sąjungos žlugimo, mokslinių atradimų reikšmės politinei raidai supratimo ir kt.) Rio konferencija tikrai pritraukė tuomet neįprastai didelį politikos, verslo ir mokslo elito narių skaičių (172 valstybių atstovai (108 iš jų – valstybių vadovai), 2 400 nevyriausybinių organizacijų atstovai). Be to, suskaičiuota, kad 17 000 žmonių lankėsi paraleliai vykusiuose konferencijose, seminaruose ir forumuose.
Rio konferencija pasiekė, atrodytų, puikių rezultatų. Buvo priimtas dokumentas skambiu pavadinimu – „Agenda 21“ (liet. darbotvarkė arba veiksmų planas 21), taip pat ir Rio deklaracija dėl aplinkosaugos ir vystymosi, Konvencija dėl klimato kaitos (vėliau išsivysčiusi į Kioto protokolą) ir dar pora dokumentų, susijusių su miškų išsaugojimu ir biologinės įvairovės palaikymu.
Turbūt svarbiausia, kalbant apie šią konferenciją, yra tai, kad buvo pasiekti politiniai susitarimai spręsti gamtosaugines problemas. Kai kurie akademikai tai vadina lūžiu tarptautiniuose santykiuose – nacionalinės vyriausybės nusprendė vienytis tam, kad ieškotų sprendimų globalioms problemoms.
Kad atsakytų į klausimą, kaip sekėsi tų sprendimų ieškoti, reikalinga atskira studija – suverenių valstybių šalininkai gali kelti nacionalinio intereso generuoti ekonominį augimą keliamos problematikos, tuo tarpu globalaus pasaulio idealistai greičiausiai teigs, kad tokiems globaliems sprendimams, kaip klimato kaitos pažabojimas, reikalingos ilgalaikės pastangos ir vis dar yra ankstoka vertinti konferencijos rezultatus.
Rio sekė kitos, mažesnės reikšmės, konferencijos. Mažai kieno minima Rio+5 apsiribojo pirmosios konferencijos rezultatų analize, kurią vykdė Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi komisija. Didesnio dėmesio sulaukė Rio+10, arba Johanesburgo konferencija, vykusi 2002 m. Konferencijos rezultatas - Johanesburgo deklaracija, laikoma gana abstrakčiu dokumentu, pabrėžiančiu daugiašalio bendradarbiavimo svarbą sprendžiant gamtosaugines problemas. Tai – ne vienintelė priežastis, dėl kurios Rio+10 slepiasi 1992 m. konferencijos šešėlyje. 2002 m. konferenciją boikotavo JAV prezidentas G. W. Bush, o JAV dalyvavimas tokio pobūdžio‚ novatoriškuose renginiuose yra laikomas raktu į sėkmę.
Dėl Rio+5 menkumo, Rio+10 politinės silpnybės ir Rio+15 nebuvimo, pasaulio aplinkosaugininkai ir žaliosios politikos atstovai tikėjosi, kad Rio+20 taps kertiniu žingsniu plėtojant tvaraus vystymosi temas šiame dešimtmetyje.
Rio+20 – skaičiai, faktai ir rezultatai
Rio+20 be abejonės tapo didžiausia konferencija tvaraus vystymosi tema. Joje dalyvavo 12 500 valstybių ir tarptautinių organizacijų atstovai (57 iš jų – valstybių vadovai) ir virš 10 000 nevyriausybinių organizacijų atstovų.
Pagrindinės konferencijos temos – žalioji ekonomika ir instituciniai pokyčiai, reikalingi tvariam vystymuisi. Jos buvo nagrinėtos atsižvelgiant į gamtinius pokyčius, kylančias tokias problemas kaip vandens ir maisto trūkumas, energijos reikmė, iškastinio kuro resursai, lyčių lygybė ir t.t. Pagrindinis konferencijos tikslas per 20 metų nepakito – siekti tvaraus vystymosi valstybių ir pasaulio raidoje.
Pagrindinis Rio+20 rezultatas – gairėmis laikomas dokumentas. Ateitis, kurios norime (angl. The Future We Want). Tiesa, praėjus beveik dviem savaitėm po dokumento priėmimo, jis sulaukė daugiau kritikos nei pagiriamojo žodžio: „Ateitis, kurios norime“ atkartoja daugelį „Agenda 21“ išdėstytų problemų ir sprendimų būdų (pvz., siejamų su jau minėtomis geriamo vandens ir maisto trūkumo, skurdo, taršos problemomis).
Dokumente taip pat atsispindi politinės lyderystės trūkumas, vyravęs visos konferencijos metu, - kalbėję politikai pabrėžė konkrečių tikslų suformulavimo reikmę, bet dokumente tai žadama padaryti iki 2015 m.
Trumpai tariant, galima teigti, kad Rio de Ženeire pasaulis dar kartą kalbėjo apie seniai žinomas problemas, galimus jų sprendimo būdus, bet konkrečių veiksmų imtis nesiryžo. Išimtimi, žinoma, turėtų būti laikomi mažesni projektai, ruošti regionams, ar sulaukę ne 100 proc. palaikymo, todėl tik dalis jų bus vykdoma (pvz., siekis, kad įmonės atsiskaitytų valdžios įstaigoms, apie įvykdomas darnaus vystymosi programas atliekant savo veiklą).
Rio+20 ir Lietuva
Konferencijoje Rio de Ženeire kalbą sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji akcentavo pažangumą, jautrumą ir atsakingumą, siekiant tvaraus vystymosi tikslų. Prezidentė kalbėjo apie novatoriškumą siekiant pažangos, kurią pritaikyti reiktų efektyvesniam gamtos išteklių panaudojimui.
D. Grybauskaitė minėjo Lietuvos pasiekimą – vieną didesnių Europos Sąjungoje BVP augimą suderintą su 11 proc. miškų ploto atkūrimu. Prezidentė pabrėžė tarptautinio bendradarbiavimo būtinybę siekiant bendrų tikslų.
