Vienoje netoli Kauno esančioje sodyboje netrūksta vietos keliems arkliams, pulkui šunų bei armijai dekoratyvinių paukščių. Vienkiemyje gyvenančiai šeimai nesavanaudiška meilė gyvūnams tarsi įprasmina gyvenimą, rašo dienraštis „Kauno diena“.
Augintinių skaičius nežinomas
„Nejaugi viskas turi būti dedama į kojinę, kam tuomet gyveni?“ – svarstė ūkį puoselėjanti Vilma Rėklienė. Moteris neprieštarauja vyro pomėgiui laikyti gausybę augintinių. Juk vieni mėgsta kolekcionuoti kokias nors smulkmenas, kiti neatsispiria senienų kaupimui, treti pasineria į kokią nors veiklą.
Pačiai Vilmai patinka puoselėti dekoratyvinius augalus, o jos vyras Arūnas Rėklys dar vaikystėje turėjo svajonę gyventi tarp arklių. Svajonę jis įgyvendino.
„Mėgstu arklius, šunis, paukščius“, – pasakojo vyras, tačiau augintinių priežiūra jam nėra ūkininkavimas. Materialios naudos iš savo augintinių jis beveik negauna.
Tiesa, greta arklių ganosi tuzinas avių, kurias šeima augina mėsai. Rėkliai taip pat neperka kiaušinių, nes turi pulkelį vištų.
Kiek sodyboje yra šunų, šeimininkas tiksliai nė nežino, tiesiog jų neskaičiuoja. Dekoratyvinių paukščių gausiausia: sparnuočiams įrengtuose voljeruose dominuoja įvairių rūšių karveliai, tačiau yra ir fazanų, povų. Prie tvenkinio kreksi kelios urvinės antys, tipena pora juodųjų gulbių. Arūnas neabejoja, kad paukščių turi daugiau kaip šimtą, bet tikslaus skaičiaus nežino.
Turguje pamatęs patinkantį sparnuotį vyras ilgai nedvejoja ir nusiperka – tai jo silpnybė. Kita vertus, jis nelaiko savęs kolekcininku ar veisėju, po parodas nevažinėja ir karveliais neprekiauja – nebent padovanoja.
Arkliai gali tinginiauti
Arūną nuo vaikystės traukė kaimas, kuriame jis leisdavo vasaros atostogas. Tiesa, jo močiutė kadaise gyveno visai netoli dabartinių namų. „Kaime dėdė laikė kolūkio arklius. Prie arklių buvau pripratęs nuo mažens“, – nostalgiškai prisiminė vyras.
Arkliai – brangi pramoga. Žmona neslepia, kad šis vyro pomėgis kartais tampa ginčo objektu. Kita vertus, žmona pasitaiso, kad jų šeima gyvena ne dėl pelno.
Nors daug šių elegantiškų keturkojų Rėkliai pardavė, neseniai nusipirko naują obuolmušį. Savo aptvare jis laikinai glaudžia ir juodą kaimynų žirgą. Anksčiau arkliu jodinėdavo, tačiau dėl kojos traumos šio malonumo teko atsisakyti. Be to, seniau arklius dar ir į karietą kinkydavo, dabar tokios transporto priemonės nenaudoja.
„Priežiūros nedaug – palesini, pašeri, išvalai“, – augintiniais patenkintas vyras.
Kaip ir gyvenant su žmogumi, taip ir su gyvūnu, tenka ieškoti kompromisų. Štai tvenkinį, kurį antys dalijasi su gulbėmis, teko perskirti pusiau. Mat gulbės naikina lelijas, todėl A. Rėklys, norėdamas bent dalį augalų išsaugoti, gulbėms atitvėrė dalį tvenkinio. Prieš įsigydamas gulbių, šios aplinkybės šeimininkas nežinojo.
Kita vertus, šeimininkas pasiryžęs aukoti tvenkinio augmeniją, bet išsvajotų egzotiškų gulbių neatsisakys. Juodųjų gulbių gimtinė – Australija. Kiek anksčiau juodosios gulbės patelė, nors ir žiemojo tvarte, mirtinai sušalo. Šeimininkas kantriai ieškojo patinėliui naujos draugės. Metus laiko jis laukė, kol galiausiai patelė buvo atvežta iš Vokietijos. Pavojaus, kad juodosios gražuolės kur nors išplasnos, nėra – specialiai tam joms pakirpti joms sparnai.
