Kaip alyvuogių aliejus „spaudžiamas“ iš rapsų ir palmių

Vietoj saulėgrąžų aliejaus – rapsų, vietoj alyvuogių – saulėgrąžų arba palmių aliejus, „pagerintas“ sintetiniu aromatu. Vietoj raudono palmių aliejaus – beta karotenu dažytas aliejų mišinys. Brangesnės rūšys maišomos su pigesnėmis, o pigesnės pakeičiamos kitomis. Štai taip trimis sakiniais galima apibūdinti tai, kas vyksta aliejų rinkoje.

Rinkoje – beveik vien falsifikatai

Daugiau nei 70 proc. pasaulyje parduodamo alyvuogių aliejaus – falsifikatai. Taip teigia Tomas Mulleris 2011 metais išleistoje knygoje „Extra Virginity“. Panašų padirbto aliejaus kiekį (50–60 proc.) nurodo ir kiti tyrimai. Ir visai nesvarbu, kas nurodyta ant etiketės, nesvarbu, kokia tara... Perkant bet kokį aliejų, negalime būti tikri, kad tai – ne falsifikatas.

Vien Italijos alyvuogių aliejaus padirbinėtojų metinis pelnas siekia 5 mlrd. eurų (apie 17 mlrd. litų). Taigi, padirbinėtojams nereikia sėdėti purviname garaže ir iš statinių pilstyti aliejų į plastikinius „bambalius“. Jie turi ir patrauklią tarą ir pakavimo linijas, tiksliau – tai net ne klasikiniai pogrindiniai padirbinėtojai, o kaip neseniai pavyko nustatyti Italijos teisėsaugininkams - didelės ir kartais net žinomos gamyklos, įsitraukę į didžiulės apimties nusikalstamą schemą.

Schema, kaip nekokybiškas aliejus tampa aukščiausios rūšies

Schema paprasta: italų gamintojai perka prastos kokybės aliejų iš Maroko, Graikijos, Tuniso ar Ispanijos, apdoroja jį taip, kad jis supanašėtų su tikrai kokybišku aliejumi, ir parduoda jį kaip aukščiausios kokybės itališką aliejų. Apie šios aferos pelningumą galima spręsti iš tokių skaičių: vidutinės kokybės ispaniškas aliejus kainuoja apie 0,5 EUR/kg, kai tuo tarpu apgaulės būdu „tapęs“ aukščiausios kokybės itališkuoju aliejumi, jis gali kainuoti 3 EUR/kg. Jei analogišką aliejų pirktsime Tunise, kuriame užauginama daugiausiai alyvuogių visoje Afrikoje, tuomet kaina tesieks
0,25–0,3 EUR/kg.

Autoriaus citata

Jei Europos Sąjungojos šalių interneto parduotuvių prekėms dar galioja šiokie tokie kokybės standartai, tai aliejuose, atsiųstuose iš Azijos šalių ar Šiaurės Afrikos, geriausiu atveju galima neaptikti aliejaus, kurį pirkote, o blogiausiu atveju – tai bus kenksmingų medžiagų kokteilis.

Be abejonės, itališkosios aferos atveju kalbama apie prastesnės kokybės, tačiau vis tik alyvuogių aliejų, tačiau maistininkų išradingumas siekia kur kas didesnes „aukštumas“, ir jiems nesudėtinga tiesiog pagaminti alyvuogių aliejų iš kitokios žaliavos. Juolab, kad alyvuogių aromatas parduodamas visiškai legaliai ir jo kaina tesiekia 50–60 Lt/kg – tiek pakanka iš tiesų įspūdingam aliejaus kiekiui „pagerinti“.

Aliejaus gamybos technologijos

Taigi, tam, kad suprastume iš kur atsiranda tokia gausa prastos kokybės aliejų, šiek tiek pakalbėkime apie aliejų gamybos technologiją. Klasikinis ir vertingiausio aliejaus gavimo būdas yra šaltas spaudimas. Beje, žodžiu „šaltas“ neapibūdinsime šio proceso visiškai tiksliai, nes šaltu vadinamas spaudimas, vykstantis ne didesnėje kaip 90 °C temperatūroje (geriausias – iki 50° C) .

Tuomet aliejus išlaiko visas vertingas savybes, tuo metu kitais būdais išgaunamas aliejus praranda ne tik kvapą ir skonį, bet ir didelę dali mikroelementų, vitaminų ir kitų naudingų medžiagų. Tačiau tokio aliejaus kaina yra aukščiausia, o jei tai – papildomai neapdorotas aliejus, tai suvartoti jį pageidautina per pusmetį nuo spaudimo dienos. Ir jei jūs matote lentynoje nerafinuotą šalto spaudimo aliejų su 2–3 metų galiojimo terminu, tuomet nesusigundykite tokio aliejaus pirkti, kad ir kaip patraukliai jis atrodytų.

Pramoninė aliejaus gamyba orientuota į kuo didesnę išeigą, ir todėl naudojamos technologijos, kurių pagalba galima išspausti iki 98–99 proc. žaliavoje esančio aliejaus. Ir čia jau jokie presai nepadės, nes net ir kaitinant, presais galima išgauti (priklausomai nuo spaudžiamo produkto rūšies) 60–85 proc. esamo aliejaus. Viskas, kas lieka, galima išgauti naudojant ne ką kitą, bet... benziną.

Žemos virimo temperatūros ekstrakciniai benzinai pilami ant išspaudų skiedžia aliejų, ir taip gaunamas benzino bei aliejaus tirpalas. Vėliau jis išgarinamas specialiuose įrengimuose ir lieka aliejus. Be abejonės, tokiu būdu gautas aliejus visuomet yra užteršiamas gamybos procese naudotų medžiagų likučiais. Tačiau tai labai efektyvus gamybos būdas, ir kai kurie gamintojai būtent jam teikia pirmenybę, pernelyg nesivargindami gerinti mechaninio spaudimo priemones.

Visas prastos kokybės aliejus yra rafinuojamas, nes taip išnyksta pašaliniai kvapai, ir dvigubai pailgėja galiojimo laikas (o saugant pramoninėmis sąlygomis – ir trigubai). Valymo metu iš aliejaus pašalinama ne tik likusios žaliavos dalelės ar pašalinės medžiagos, tačiau ir aliejuose esantys natūralūs antioksidantai bei vitaminai. Aliejaus valymas vyksta mechaniniais būdais ir naudojant cheminius reagentus, pavyzdžiui, šarmus, kuriais išvalomi technologinio proceso metu aliejuje susidarantys muilo likučiai. Priklausomai nuo gamintojo technologijos, vienu atveju stengiamasi išsaugoti bent jau dalį naudingų medžiagų, o kitu – išgaunamas visiškai grynas aliejus.

Autoriaus citata

Padirbinėtojams nereikia sėdėti purviname garaže ir iš statinių pilstyti aliejų į plastikinius „bambalius“. Jie turi ir patrauklią tarą ir pakavimo linijas

Taigi, rafinuotas aliejus – tai beveik beskonis, bekvapis skystis, kuriame naudingų medžiagų arba žymiai mažiau, nei natūraliame aliejuje, arba jų visai nėra. Pirkėjams lieka pasirinkti, pirkti šį produktą ar rinktis nerafinuotą, su nuosėdomis ir gerokai aštresnio kvapo aliejų. Tik vertėtų prisiminti, kad pirkdami rafinuotą aliejų, jūs būsite garantuoti, kad nevalgysite benzino ir kitokių chemijos likučių.

Kaip ir minėjau, aliejaus apdorojimo metu pašalinamas kvapas, skonis ir net spalva (pavyzdžiui, kaip tai atsitinka su ryškiaspalviu palmių aliejumi). Ir tokia procedūra paverčia nevisavertį aliejų vertinga žaliava padirbinėtojams. Jei nėra esminio skirtumo tarp rafinuoto rapsų, saulėgrąžų, alyvuogių ir palmių aliejų, tai kodėl nepakeitus vienos rūšies kita? Juk pigių aliejų gausu. Vien tik palmių aliejaus pasaulyje pagaminama daugiau nei 35 mln. tonų kasmet, ir didžiausią to aliejaus dalį sudaro žemos kokybės produktai arba palmių aliejaus pagrindu pagaminti riebalai.

Renkantis alyvuogių aliejų...

Labiausiai nuo padirbinėtojų kenčia alyvuogių aliejaus gamintojai, nes jis yra brangiausias ir labiausiai vertinamas. Renkantis alyvuogių aliejų, svarbu žiūrėti į tai, kas parašyta etiketėje (... ir tikėtis, kad tai – tiesa):

- Extra–Virgin Olive Oil – 100% natūralus (išgaunamas nenaudojant chemijos) aliejus, kurio rūgštingumas yra 0,8% ;

- Virgin Olive Oil – 100% natūralus, 2% rūgštingumo aliejus;

- Pure Olive Oil – rafinuoto ir natūralaus aliejaus mišinys;

- Olive Oil – rafinuoto ir natūralaus aliejaus mišinys, 1,5% rūgštingumo. Šios rūšies aliejus bekvapis ir beskonis;

- Olive Pomace Oil – aliejus, gautas iš išspaudų, kartais maišomas su natūraliu aliejumi. Gali būti naudojamas kulinarijoje;

- Lampante Oil – pramoninė, maistui netinkama aliejaus rūšis

Tačiau rinkoje esančio sufalsifikuoto aliejaus tiek daug, kad verta prisiminti ir liaudiškus būdus, kaip atpažinti tikrą alyvuogių aliejų. Tikrasis alyvuogių aliejus tirštėja esant nuo 0 iki -5°C temperatūrai, kai tuo metu rapsų, saulėgrąžų ar medvilnės – esant nuo -15 iki -20° C tempertaūros.

Pastatykite indelį su įtartinu alyvuogių aliejumi į šaldytuvą, ir jei atvėsęs jis nepakito – jus apgavo, indelyje kitoks aliejus arba aliejų mišinys. Be to, alyvuogių aliejus įsigeria į odą daug lengviau, nei kiti aliejai, tad nesudėtingam testui atlikti pakanka įtrinkiteį odą lašą aliejaus.

Atsargiai – senas aliejus!

Dar viena galima blogybė – pasenęs aliejus. Kartais gamintojas ant aliejaus taros nurodo ne aliejaus pagaminimo, bet išpilstymo datą. Žinant, kad kartais aliejus iki išpilstymo gali būti saugomas net 2 metus, galite įsigyti gerokai „pagyvenusio" aliejaus. Jis būna klampus. Netyčia išpylus tokį aliejų ant žemės, jūs vargu ar ant jo paslysite. Be to, senas aliejus tampa kartus dėl jame vykstančių oksidacijos procesų. Reikėtų dar prisiminti, kad šviesoje laikomas aliejus genda, tad brangesnį aliejų visuomet rinkites tą, kuris parduodamas tamsaus stiklo buteliuose. Plastikinėje taroje niekuomet nepavyks užtikrinti visiško sandarumo, o ardomasis deguonies poveikis aliejui yra neišvengiamas. 

Baigiant temą, dar kartą prisiminsiu apie palmių aliejų. Kaip žinoma, be gausių menkaverčių jo rūšių, egzistuoja ir aukščiausios rūšies raudonasis palmių aliejus, kuris pasižymi ne tik maistingumu, bet ir gydomosiomis savybėmis. Tačiau ir šiuo atveju atsiranda „auksarankių” pirkėjų mulkintojų.

Prekyboje teko aptikti aliejų, kurio sudėtis, nepaisant pavaizduoto palmės lapo, buvo 85 proc. rapsų ir 15 proc. palmių aliejaus. Įdomu tai, kad jo spalva buvo panaši į tikrą šimtaprocentinį palmių aliejų. Mistika? O gal vis tik žiupsnelio beta karoteno rezultatas? Taigi, nenustebsiu, jei atsiras palmių aliejaus spalvos produktas, turintis ne 15 proc., o vos 1 proc. tikro palmių aliejaus. 

Taip pat norėčiau perspėti visus egzotinių aliejų mėgėjus, kad tikimybė gauti dažytą, aromatizuotą ar kitaip „pagerintą” aliejų yra tiesiogiai proporcinga atstumui nuo jūsų iki pardavėjo. Jei Europos Sąjungos šalių interneto parduotuvių prekėms dar galioja šiokie tokie kokybės standartai, tai aliejuose, atsiųstuose iš Azijos šalių ar Šiaurės Afrikos, geriausiu atveju galima neaptikti aliejaus, kurį pirkote, o blogiausiu atveju tai bus kenksmingų medžiagų kokteilis.