Standing Rock protesto centre buvo ne kas kitas, o Amerikos vietinės gentys. Kad naftotiekis nebūtų tiesiamas per šventas indėnų žemes ir svarbius vandens telkinius, prireikė mėnesius trukusių protestų ir kelių tūkstančių stovyklavietėje greta naftotiekio tiesimo linijos apsigyvenusių žmonių.
Šiame kontekste dera paminėti, kad sijai buvo ilgiausiai kolonizatoriams besipriešinusi Šiaurės Amerikos gentis. Jų kova už savo teises buvo juntama dar iki Standing Rock protestų. O patys protestai pasitarnavo susiskaldžiusių Amerikos indėnų genčių susibūrimui - trijose pagrindinėse protesto stovyklavietėse lankėsi arba pastoviai gyveno daugiau negu trijų šimtų skirtingų genčių nariai. O prieš kurį laiką prie judėjimo prisidėjo ir du tūkstančiai veteranų, kurie apsupę protestuotojus savo kūnais saugojo juos nuo galimų atakų.
Protestą prieš Dakotos naftotiekio tiesimą visame pasaulyje išgarsino žiniasklaidos portalo Democracy Now! rugsėjo 3 d. nufilmuoti vaizdai, kuriuose naftotiekio tiesimą prižiūrinti apsaugos komanda protestuotojus negailestingai siundė šunimis ir į veidą purškė ašarines dujas. Šiuos vaizdus pertransliavo didžiausi naujienų portalai, o už savo darbo atlikimą Democracy Now! reporterei ir laidos vedėjai Amy Goodman grėsė kelios dešimtys metų kalėjimo. Didieji naujienų portalai diskutuodami apie Goodman pateiktus kaltinimus netgi kėlė klausimą - ar atėjo galas laisvai žiniasklaidai? Spalio 17 d. kaltinimai buvo atmesti, tačiau visa ši istorija tik dar labiau padidino protesto prieš Dakotos naftotiekio tiesimą matomumą.
Populiariojoje pasaulio žiniasklaidoje protestas ir jo tikslai dažniausiai buvo pateikiami tendencingai. Galime išskirti dvi pagrindines stovyklas. Vieni, siekę naujieną pateikti kuo egzotiškiau ir pristatyti kaip lokalų reiškinį, išsitenkantį „kažkur toli”, „kažkur kitur” pabrėžė indėnų kovą už jų šventas žemes. Kiti, siekę pabrėžti globalias ir universalias klimato kaitos ir ekologijos problemas ar net paskatinti jungtis palaikyti šį protestą kitų šalių žmones ir akcentavo kovą už švarų vandenį, bet dažniausiai tarsi netyčia vos puse lūpų užsimindavo apie „šventą pasipriešinimą”. Daugelis aktyvistų naratyvizavo protestą kaip taurią kovą už žiniasklaidos ir žmogaus laisvę, centrine figūra dažnai pasirinkdami baltąją žurnalistę Amy Goodman. Lietuvoje ilgą laiką apie šiuos įvykius apskritai tylėta, kol kažkam pasirodė tinkama bandyti tai pritempti prie mūsų šalies informaciniame lauke kur kas populiaresnių temų - Maidano ir Trumpo pergalės Amerikos prezidento rinkimuose.
Žinoma, kalbėdami apie tokius sudėtingus galių ir interesų susikirtimo taškus negalime apsimesti, kad juose tarpsta tik viena pagrindinė istorija. Istorijų Standing Rock protesto rėmuose knibždėte knibžda, tai ir jau minėtos išteisintos Amy Goodman kova, ir kur kas mažiau sėkminga dokumentinio kino kūrėjos Deia Schlosberg, kuriai nepavyko taip sėkmingai išsisukti nuo pateiktų kaltinimų, istorija, ir korporacijos bei politikai suinteresuoti „pažanga”, ir kova už tradicijas bei bandomą atimti gyvenimo būdą, ir ekologija, ir „tikrieji” kairieji, kaltinantys protestuotojus primityviomis vertybėmis ir nepakankamu „kairumu”, ir susidūrimas tarp stambaus kapitalo ir „paprastų” žmonių, ir daugybė kitų istorijų.
Norint suprasti protesto esmę nederėtų aptarti dviejų pagrindinių protestuotojus sutelkusių priežasčių atskirai - norai išsaugoti neužterštą vandenį ir šventas žemes protestuotojams buvo svarbūs drauge. Religinis ir kultūrinis lygmuo proteste pasireiškė ne tik šventųjų žemių atžvilgiu, bet ir ginant vandenį bei gamtą, nes pastarieji sijams taip pat yra šventi. Tai įrodo pasisakymai apie motiną gamtą, protestuotojų duotuose interviu. Šiame proteste nuo pat pradžių svarbios ir neatskiriamos buvo abi temos. Tačiau žiniasklaida jas atskyrė ir vieną iš jų pasirinkdavo kaip pagrindinę ir svarbesnę, priklausomai nuo to ar norėjo paskatinti palaikyti protestuotojus (kova už ekologija) ar pristatyti kaip egzotišką rudimentą (kova už šventas žemes).
Kodėl buvo taip sunku šias abi temas aptarti drauge? Dėl to, kad lengviausia kritikuoti ir kovoti su tomis temomis, kurios mums nekelia traumos. Nes temas, kurios yra per daug skaudžios, per daug baisios, per daug tikros, per daug prasismelkusios į mūsų pačių praktikas, mes esame linkę ignoruoti ar išstumti. Mes esame pripratę prie žinių apie ekologinius protestus, mūsų tai nestebina, nejaudina ir, kad ir kaip būtų ciniška taip pasakyti - nežeidžia. Kova už etnines žemes ir vertybes taip pat atrodo girdėta ir todėl visai natūralu - tiesiog dar vienas protestas ir tiek. Tačiau jei aptariame dvi temas kartu galime susidurti su kur kas rimtesne, nepatogia ir netgi gąsdinančia mintimi - galbūt ekologinės bei ekonominės krizės šiais laikais kyla dėl to, kad mūsų visuomenė ne tik neišaugo iš kolonializmo, bet yra grįsta kur kas didesnio mąsto kolonializmu nei bet kada anksčiau?
Korporacijų ir politikų noras tiesti naftotiekį per rezervato žemes primena skaudų Amerikos istorijos laikotarpį, vietinių gyventojų naikinimą, jų įsitikinimų niekinimą, išnaudojimą ir kolonializmą. Bei kelia klausimą ar šis panašumas tik sutapimas, istorinis riktas, klaidinanti analogija ar kur kas rimtesnės analizės ir apmąstymo reikalaujantis susikirtimas, galintis apnuoginti nepatogias tiesas apie mūsų laikus ir visuomenes.
Galime manyti, kad vėlyvasis kapitalizmas yra nauja senojo kolonializmo forma. Bet kokia kaina siekianti plėstis, net tomis sąlygomis, kuriomis, atrodytų, jau nėra kur plėstis. Bandymas tiesti naftotiekį per indėnų rezervatą, tik atskleidžia mums tikrąją kapitalizmo prigimtį ir mūsų visuomenių pamatus. Stoką, kuriančią dar vieną stoką. Norą užvaldyti viską, kas dar neužvaldyta. Šiais laikais jaučiame keliapakopę stoką - geidžiame to kas svetima, tam, kad tai paverstume savu. Ir kultūriškai, ir ekonomiškai. Tai stokos ir pavydo visuomenės pagrindas, net tada, kai atrodytų, nėra ko pavydėti. Stokodami naftos ir bandydami įveikti šią stoką artėjame prie kitos stokos - kol bandydami įveikti naftos stoką užteršime vandenį. Tenka pripažinti, kad vis dar gyvename kolonializmo ir imperializmo laikais. Tiesiog apsimetame, kad tai praeitis. O toks nematomas kolonializmas yra kur kas pavojingesnis, nes prasiskverbia į slapčiausius sielos kampelius. Negali apsiginti nuo to, ko egzistencija tiesiog netiki.
Tiek mūsų ekonomikai, tiek kultūrai, siekiant išvengti pačios sistemos ir sistemų sistemoje kvestionavimo, gyvybiškai svarbi grobuoniška plėtra. Paradoksalu, kad šis grobuoniškumas dažnai reiškiasi ne tik ekonomikoje bet ir humanitarinėje veikloje ar net tam tikromis formomis kovoje už kitų regionų žmonių teises. Ši nuolatinė nekvestionuojamoji ekspansija persmelkia ir mūsų asmeninius gyvenimus. Stokos visuomenės ląstelės - piliečiai - nuolatos jaučiasi kalti dėl to, kad dar nėra tapę geriausia savo pačių versija, nepasiekę karjeros ar kitų aukštumų. Ir tas “dar” neturi pabaigos. Tiek valstybiniu, tiek asmeniniu lygmeniu didžiausiu tabu laikoma pati plėtros ir “kolonizavimo” praktikų kritika.
Mums lengva pavojų matyti arabų pasaulyje, nes intuityviai nujaučiame kaip patys elgtumėmės jų vietoje ir to bijome. Nors nebesimeldžiame, bet vis dar esame plėstis ir užkariauti norintys kryžiuočiai. Tik priemonės dabar skiriasi - jos ekonominės, kultūrinės, net humanitarinės.
Protestų prieš Dakotos naftotiekį reprezentacija spaudoje sufleruoja, kad mūsų visuomenės negali sau pripažinti, kad vis dar gyvename ant kolonizacijos, kryžiaus žygių, imperializmo, ekspansijos pamatų. Tai ne pertekliaus ar harmonijos, o nuolatinės stokos visuomenės. Visuomenės, kuriose net nelikus ką kolonizuoti kolonizacija tęsiasi toliau.
