Rašydamas apie tą patį žiedą Herodotas pasakoja, kad pirmasis juo apdovanotas Samo valdovas Polikratas. Tačiau jis žiedą išmetė į jūrą, nes Egipto karalius Amasis viename savo laiške nuogąstavo, kad žiedo nešama sėkmė Polikratui užrūstins Dievą, todėl jis turėtų atsikratyti savo talismano. Anot Herodoto, į jūrą išmestą žiedą prarijo žuvis, kurią sugavo žvejys ir tą patį žiedą perdavė karaliui Saliamonui. Jis savo ruoštu pradėjo bendrauti su antgamtinėmis būtybėmis ir žvėrimis, versdamas juos paklūsti savo įsakymams, prisistatyti į karališkąją virtuvę ir savo noru tapti patiekalais. Ir šiaip išmintingasis Saliamonas per savo valdymo metus pridirbo daug niekšybių ir gudrybių, kol galiausiai padalino suvienytąją Izraelio karalystę ir mirė palikęs paskutiniuoju suvienytosios karalystės valdovu.
Tokia trumpa žydų istorijos ištrauka, galima pradėti apie „Saliamono žiedą“ etologijos (gyvūnų elgsenos) moksle. Šiuolaikinės etologijos patriarchas Konradas Lorenzas vieną savo populiarių knygų apie gyvūnų elgseną pavadino „Karaliaus Saliamono žiedas“. Joje Lorenzas pasakoja apie savo patirtį mėginant suprasti kai kurių rūšių elgsenos motyvus. Pavyzdžiui, instinktyvų pilkųjų žąsų ar kuosų jauniklių prisirišimą prie pirmojo judančio objekto, kurį jie pamato vos išsiritę. Lorenzas tokį instinkto mechanizmą pavadino imprintingu. Trumpai apibrėžiant, tai gyvūno ar asmens gebėjimas įsisavinti tam tikrą informaciją ankstyvoje gyvenimo stadijoje. Imprintingas buvo apibrėžtas pasitelkus aiškius bandymo metodus ir kontrolines sąlygas, sumažinant erdvę autoriaus prielaidoms.
„Karaliaus Saliamono žiede“ Lorenzas mėgina aiškinti įvairių gyvūnų elgsenos priežastis, tačiau neretai užsimena, kad tokie mėginimai, tai tik jo paties interpretacijos. Tai, kad gyvūnai nemoka kalbėti yra didžiausias trūkumas etologijos moksle, niekada neleisiantis dėti taško išvadose.
Dar visam etologijos reikalui kenkia stebėtojo vertinimas iš jo požiūrio taško. Kitaip tariant, kai žmogus mėgina „užsimauti Saliamono žiedą“ ir apsimesti varna ar lape. Panašiai atrodo ir visų gerbiamo Selemono Paltanavičiaus tekstas apie gyvūnų „žaidimus“. Jis mini varninių paukščių pavydą, gyvūnų meilę savo jaunikliams ir gyvūnų „vaikystės“ panašumą į žmonių vaikystę.
Fantastiniai elementai tiktų, kokiam nors prozos žanrui. Tačiau šviečiamojo pobūdžio tekste, tokia informacija klaidina skaitytoją ir trukdo tinkamai suvokti gyvūnų elgsenos motyvus. Tai, ką S. Paltanavičius vadina „meile savo atžaloms“, užtikrina rūšies išlikimą. Neretai pasitaiko atvejų, kai jauniklių tėvai savo išlikimą iškelia aukščiau atžalų išlikimo juos suėsdami. Ar tai panašu į meilę? Žmogaus emocijas savo palikuonims, galime vadinti „meile“, nes pats žmogus tas emocijas įvardina. Varnų „pavydą“ galime taip pat nurašyti pasakoms, nes mes labai nedaug žinome apie varninio paukščio, kaip individo, savęs suvokimą.
Jei varna neturi „ego“ ar ji gali pavydėti kitai varnai? Gal ją tiesiog domina, tai kas kitos varnos snape? Kalbant apie jauniklių „vaikystę“ – ar ji tikrai tokia panaši į žmonių vaikystę? Niekas negali paneigti, kad žinduolių ar kitų aukštesnių stuburinių jaunikliai suvokia „žaidimo“ procesą. Tačiau niekas nežino, ar gyvūnų jauniklių elgsena, imituojanti medžioklę ar konkurenciją, nėra instinktyvus tėvų elgsenos atkartojimas. Tai reikštų, kad jei lapiukas prabiltų, jis nežinotų, kad prieš kelias akimirkas „žaidė“ su savo vados broliais.
Gyvūnų elgsenos mechanizmai labai sudėtingi. Mes negalime švaistytis iš žmogiškojo požiūrio taško išvestais paaiškinimais ir vaizduoti išmintingojo karaliaus Saliamono. Laukinę gamtą ir joje vykstančius procesus reikia suvokti, o ne interpretuoti.
