Tik ne visi, kas skaitė pernai metų pabaigoje jo pasvarstymus, skirtus „Tatulos“ (programos, siekiančios ekologinės žemdirbystės plėtros) 25 metų sukakčiai, suprato, kad tai buvo ne tik jo padėkos žodžiai bendražygiams, bet kartu ir atsisveikinimas. Apie sprendimą pasitraukti, požiūrį į ekologiją ir žemdirbystę GRYNAS.lt kalbino A. Gutkauską.
- Jūs pasitraukiate iš aktyvios veiklos. Kas nulėmė tokį žingsnį?
- Ekologija susižavėjau dar jaunystėje. Tuomet, aštuntojo dešimtmečio viduryje, Lietuvoje buvo pradėta masiškai projektuoti ir statyti stambius gyvulininkystės kompleksus ir mes, galima sakyti, visai neprašyti, siekėme prie visų jų suprojektuoti ir pastatyti nors ir labai brangias, bet gana efektyvias srutų utilizavimo sistemas. Daugeliu atveju mums pavyko. Tuo metu, pavyzdžiui, Moldavijoje, srutos buvo nuleidžiamos tiesiai į paviršinius vandenis... Tad ir ekologinės gamybos organizavime buvome pionieriai. Ir ne todėl, kad ši gamybos kryptis plinta visame pasaulyje, o paskutiniu metų prekybos apimtys ekologiškais produktais jau gerokai viršija 50 milijardų JAV dolerių.
Gal tik todėl, kad tik taip matėme galimybę apskritai išlikti mūsų mažam kraštui, valstybingumui. Tačiau kiekviena iniciatyva atima daug jėgų, o mes turime paklūsti gerai žinomiems gamtos dėsniams. Jau kuris laikas jaučiau sveikatos sutrikimus, todėl praeitų metų pavasarį, kai eilinį kartą naujam ketverių metų laikotarpiui buvau perrinktas „Tatulos programos“ vadovu, visuotiniame susirinkime paprašiau to nedaryti. Juk mūsų veikla reikalauja didelių pastangų, jėgų, būna nemažai stresų. Mano nuojauta pasiteisino - neilgai trukus po susirinkimo teko gulti ant operacinio stalo ir atsiduoti kardiochirurgo rankoms...
- Kalbėti Jums apie ekologinę gamybą nėra taip lengva, kaip daugeliui kitų. Juk į šią veiklą sudėjote visas jėgas ir iniciatyvą...
- Taip, šiam reikalui buvau atsidavęs visą gyvenimą. Nors sovietmečiu ekologinės žemės ūkio gamybos krypčiai buvo stipri opozicija, bet tuomet buvau jaunas, o jaunystė - nenugalima jėga. Jaunatviško entuziazmo ir didžiulių pastangų dėka, su bendražygiais, 1987-1993 metais pavyko parengti, su šalies žinybomis suderinti ir pateikti Vyriausybei patvirtinti kompleksinę programą, o po to jai įgyvendinti įkurti fondą „Tatula“ (nuo 1997 iki 2012 m. vidurio - viešoji įstaiga „Tatulos programa“). Tikslas, - pasiekti lūžį, šalies ūkio pertvarkoje į ekologinę (lūžio taškas - 5 proc. žemės naudmenų ir tuomet atitinkamai to paties siekti visose kitose gyvenimo, ūkio šakose).
Tatulos programą įtvirtinome svarbiose šalies strategijose, pavyzdžiui, 1996 m. parengtoje Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo nacionalinėje strategijoje, kur numatėme konkrečius siektinus rodiklius. Rodikliai, kurie šioje bei kitose strategijose, programose buvo numatyti, jau yra įgyvendinti. Ir pernai, 2012 metais, visa, kas buvo suplanuota - atlikta. Vienintelio, ko teko atsisakyti 2012 metų antroje pusėje - tai įprastų apsilankymų ir budėjimų mūsų ekologiškų gėrybių mugėse, dalyvavimo kai kuriuose kituose renginiuose.
- Trumpai priminkite skaitytojui: koks buvo ir yra „Tatulos“ krypties veiklos tikslas?
- „Tatulos programa“ – negali ir neturi teisės būti tarp dešimčių kitų judėjimų, kurie paprastai ateina tik po to, kai veiklai jau būna išpurenta dirva. „Tatulos programa“ nedirbo tų darbų, kuriuos gali atlikti kitos visuomeninės organizacijos, verslas. Šios programos veiklos sritis – tai intensyvios žemdirbystės nualintos Lietuvos pertvarkos į ekologinę Lietuvą organizavimas ir šią kryptį skatinanti veikla. Jau daug dešimtmečių dirbama diena dienon šiais klausimais, o apie tai žmonės nuolat buvo informuojami žiniasklaidoje (intesyviausiai – iki 2000 metų), konferencijose, mūsų interneto svetainės pasvarstymuose. „Tatulos programa“ kaip ir iki šiol buvo, privalo būti lyderis pertvarkant Lietuvą į ekologinės žemdirbystės kraštą.
- Kaip galima būtų vertinti „Tatulos programos“ pasiekimus?
- „Tatulos programa“ 1993-1996 metais (danų ekspertų nuomonę) buvo lyderis Europoje, šalies ūkio pertvarkyme iš įprastinio į ekologinį ūkininkavimą. Jau pasiekta, kad tradicinis verslas sukluso ir tuo be galo džiaugiamės. Tiesa, visuomenė dar gerokai klaidinama, tačiau jau rimtai susidomėjusi ekologiškais maisto produktais. Viename iš paskutinių praėjusių metų savo pasvarstyme, mūsų interneto svetainėje, pateikiau trumpai nuomonę apie pagrindines klaidas Lietuvos ekologiniame judėjime, problemas, pasikeitusį šiandienos kontekstą, o taip pat nuomonę, kaip visa tai turėtume spręsti naujajame 2014-2020 m. laikotarpyje. Tik gaila, kad nuoširdžiai atsidavusių šiam darbui idealistų ne tiek jau daug. Todėl mums labai svarbi kiekvieno sąmoningo piliečio parama, o neretai reikalingas ir Žemės ūkio ministerijos, Vyriausybės ir net Seimo pritariamasis žodis...
- Kokiu būdu šios institucijos galėtų daugiausia padėti?
- Pirmiausia, reikėtų ir kai kurių politinių sprendimų, skatinančių ekologinę gamybą. Manau, kad reiktų sugrįžti prie „Tatulos programos“, 1993-1996 metais vykdyto ir pasiteisinusio pilotinio funkcinės savivaldos modelio (kurios nariais galėjo tapti visi tie, kurie ėmėsi pertvarkyti savo ūkius į ekologinius, atitinkamai savo įmones, taip pat kurie vykdė ekologinio švietimo, mokymo programas, statė nuotekų valymo įrenginius, mėšlides ir pan.) Manau, kad buvo klaida, kai 1997-ais ir vėlesniais metais visas tas funkcijas iš „Tatulos programos“ perėmė ministerijos, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. Tam dėl viso to reikalo, pernai metais esame atitinkamai pasiūlę įstatymo pataisą. Kitas pavyzdys - jau daug metų siekiame, kad Lietuva kaip, pavyzdžiui Prancūzija, turėtų įstatymą, draudžiantį įvairius vartotoją klaidinančius savireklamos ženklus, tarp jų, kai tradiciniai maisto produktai yra pristatomi kaip išskirtinės kokybės.
Tai, ką „Tatulos programa“ darė, ypač minėtais 1993-1996 metais, šiandien jau galima atrasti ne vienoje Europoje šalyje. Tad kodėl mes buvome nubausti, ta prasme - sustabdyti. Kad to nesužinotų mūsų šalies pilietis. Kad šiandien jis galėtų tik „pavarvinti“ seilę, žiūrėdami jau ne į savo, o į kitų valstybių pasiekimus. Kuomet visa tai turėjome bent pusantro dešimtmečio anksčiau nei kitos Europos šalys...
Štai pavyzdys – Vokietija, kurioje kiekvienas administracinis darinys – žemė, turi atitinkamas programas mokykloms, organizuoja muges ir kitus sveikatingumo renginius. Dar toliau pažengusi Švedija, kurioje prekyba ekologiškais produktais, kasmet padidėja 20-30 procentų, o ekologiškų produktų naudojimą skatina ir Švedijos valdžia – beveik trečdalis municipalitetų mokykloms ir ligoninėms tiekia ekologišką maistą. Net „Mc'Donald'o“ tinklas Švedijoje pagal susitarimą naudoja vietinį ekologišką pieną. O apie Austriją – nėra ko nė kalbėti. Ten beveik visoje šalyje veikia kooperatyvai, apimantys ir ekologiškų produktų gamybą, ir perdirbimą, ir realizavimą, įskaitant viešąjį maitinimą. Ekologiniam ūkininkavimui remti negaili pinigų Austrija, Vokietija, Anglija, Olandija...
- Ar nebijote, kad Jums išėjus iš darbo, įstaigos veikla nutrūks?
- Ne, nebijau. Pirmojoje praėjusių metų pusėje, mums pavyko pertvarkyti įstaigą pagal nūdienos poreikius, išsaugant judėjimą ir jo vėliavą taip, kad esant jo narių norui ar poreikiui, jis jau galėtų užsiimti ir ekologinių ūkių kooperavimosi, ekologiškų maisto produktų perdirbimo, realizavimo ir kitais klausimais.
- Kaip Jūs įsivaizduojate „Tatulos programos“ ateitį be Jūsų dalyvavimo?
- Nesureikšminkite taip vieno žmogaus indėlio. Kaip žinia, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Gamtos dėsnių dar niekas neįveikė, kad ir norėdamas. Taigi ir man buvo laikas, kai galėjau pradėti ir dirbti darbus, o dabar atėjo laikas, kai reikia juos užbaigti. Tad, manau, mane „tatuliečiai“ supras. O dabar - prasideda nauji metai, kurie savo veikla turi būti ne mažiau ypatingi, reikšmingi. Linkiu ko geriausios kloties visiems, kurie dirba ar nėra abejingi Lietuvos ūkio pertvarkai į ekologinę, o tam siekiui, reikia daug sveikatos ir begalinės energijos. Tikiuosi, kad atsiras nauji lyderiai, nes „Tatulos programa“, kaip ir iki šiol, privalo būti žemės ūkio orientavimo į ekologinę gamybą lyderis!
