„Norėjau pasidalinti savo atradimu. Šiandien apie 17h, prie žaliojo tilto pastebėjau keistą gyvūnėlį. Pasirodo – tai bebras! Nežinau ar tai įprasta, bet tokioje vietoje matau pirmą kartą“, – rašo GRYNAS.lt skaitytojas Roman ir siunčia nuotraukas.
„Ne kiekviename mieste gali pamatyti tokių gyvūnų, bet bebrų Vilniuje yra tikrai daug. Tiesa mieste savo namelių jie nestato, o kasasi urvus upių šlaituose”, – anksčiau GRYNAS.lt pasakojo gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
„Savaime aišku jų yra šalia Užupio, kylant upe aukštyn. Taip pat bebrai gyvena Neries ir Vilnelės santakoje, netoli Žaliojo tilto ką čia bekalbėti apie Nerį žemyn – prie Vingio parko jų daugiausia”, – vardijo gamtininkas.
Pasak gamtininko bebrai medžius intensyviai pradeda graužti dar rugsėjo viduryje, kai sumažėja kitų maisto šaltinių, o žiemą, ledui sukausčius upes, gyvūnas praleidžia savo buveinėse ir minta susitemptu maistu. Vos nutirpus ledui, bebrai vėl pasileidžia į pakrantes, kur tęsia rudenį pradėtus savo juodus, medžių atžvilgiu, darbus.
Miestuose tekančios upės nėra pačios švariausios ir sveikiausios, visai neseniai, susidūrus vilkikams, į Nerį išsiliejo kelios tonos dyzelino. Tačiau gamtininkas teigia, kad bebras nėra žuvis ir nuo teršalų gali greitai pabėgti.
„Iš tikrųjų bebrai upes naudoja tik dėl dviejų priežasčių – slepiasi vandenyje ir juo keliauja. Jie jame praleidžia mažai laiko. Taip pat bebrai yra labai judrūs gyvūnai, per dieną po kelis kilometrus nukeliauja. Vos tik kas šalia jų atsitiktų, tuoj pat jie iš ten išsikraustytų”, – kalbėjo gamtininkas ir čia pat pridūrė, kad bebrų būvimas šalia mūsų yra dar vienas sveiko miesto rodiklis.
Vilniaus miesto tvarką prižiūrinčios bendrovės „Grinda” atstovai teigė, kad bebrų veiklos padarinius tenka naikinti kartą į ketvirtį. Dažniausiai tai būna užtvankos Neryje, bet pasitaiko ir užtvankų ir kituose vandens telkiniuose.
Faktai apie bebrus
Viduramžiais, bažnyčiai smarkiai reguliavus žmonių gyvenimą ir įvedus daugybę pasninkų, žmonės, išsiilgę mėsos, bebrą priskyrė žuvų giminei. Žmonės tai motyvavo žvynuota bebrų uodega ir jų gyvenama aplinka – vandeniu.
Bebrai ir žmonės yra vieninteliai gyvūnai galintis neatpažįstamai pakeisti savo aplinką. Bebrai, užtvenkdami upelius, pražudo vienas augalijos ir gyvūnų rūšis, kitoms leidžia įsivešėti. Savo nameliuose bebrai sugeba reguliuoti vandens lygius, o per potvynius, užtvankai panirus po vandenių, bebrų užtvankų patalpos lieka neužlietos.
Bebrų muskusinių liaukų išskyros – sruogliai – naudojami prabangių kvepalų gamyboje. Seniau tikėta, kad išskyros turi gydomųjų galių.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausias bebrų kailio eksportuotojas Europoje. Bebrų statusas įtvirtintas dar pirmajame Lietuvos statute. Už nelegalų bebro sumedžiojimą grėsė bauda lygi dviejų žirgų kainai.
Šiandien bauda už brakonieriavimą siekia iki 4000 litų, o gyvajai gamtai padaryta žala vertinama kiek daugiau nei 100 litų. Gyventojai net ir nebūdami medžiotojais gali sumedžioti bebrą tik sodybose ar jiems priklausančiuose apleistuose pastatuose. Kitais atvejais privalu kviesti medžiotojus, kurie ir sumedžios per daug žalos darančius bebrus.
Bebrai yra didžiausi Europos graužikai ir antri pagal dydį graužikai pasaulyje po kapibarų.
