„Ankstyvą ir vasariškai šiltą saulėtą rytą važiuojant keliu Rokiškis - Anykščiai turėjau laimės draugauti/fiksuoti/stebėti jauno briedžio pusryčius, - laiške rašo skaitytoja Rūta. - Netoli tilto per Šventąją pakelėje pamačiau briedžio jauniklį ramiai rupšnojantį žolę pakelėje. Pro šalį važiavo automobiliai, aš sustabdžiau savąjį, bet briedžio jauniklio tai nė kiek netrikdė. Pirmąsias nuotraukas bandžiau daryti iš automobilio neišlipdama, bet supratusi, kad gyvūnas ramiai sau tęsia, ką pradėjęs nepaisydamas sustojusiame automobilyje amsinčio takso, nuraminau šunį ir išlipusi padariau keletą kadrų“.
Moteris pasakojo, kad briedžiukas nepaisė ne tik pro šalį važiuojančių automobilių, bet ir kitų pakeleivių, taipogi sustojusių nufotografuoti šį neeilinį dienos susitikimą.
„Nelabai ir padidėjęs smalsuolių skaičius bei žmonių balsai jam buvo įdomūs - užvis labiausiai rūpėjo sultinga balos žolė... Tiesa ilgai trijų žmonių ir gyvūno akistata netruko - briedžio jauniklis pasuko į miško krūmynus. Vyrai nuvažiavo, aš dar likau. Paėjėjau link tos vietos, kur briedžiukas dingo tankmėje. Jis stovėjo krūmuose, žiūrėdamas į mane, o vėliau apsisuko ir grįžo tęsti pusryčių, nes, matyt, net gyvūnai supranta, kad svarbiausias dienos maistas, tai pusryčiai“, - ironizavo Rūta.
Anot jos, briedis, baigęs savo pusryčius, vėliau dar palypėjo link kelio, apsidairė ir ramiai apsisukęs nuklampojo atgal į mišką.
