Liutauras Raudonikis, Lietuvos ornitologų draugija
www.GRYNAS.lt
Paukščiai, kurie nyksta ir kurių kurių daugėja mūsų šalyje
FOTO: DELFI montažas
Klimato kaita gąsdinančiai veikia paukščius. Kadangi dėl pasikeitusių oro sąlygų nyksta buveinės, tuo pačiu mąžta ir tam tikrų paukščių rūšių. Kokie sparnuočiai šiandien atsidūrė labiausiai nepavydėtinoje situacijoje, o kurie mėgaujasi vis labiau šylančiu klimatu?
Neigiamas poveikis ekosistemų būklei pasireiškia ne tik per buveinių sunaikinimą dėl pakitusio žemės naudojimo, melioracijos, urbanistinės plėtros, intensyvėjančio ūkinio naudojimo, bet ir per pastaruosius kelis dešimtmečius stiprėjantį klimato kaitos poveikį.
Dėl jo kinta ar net degraduoja ne viena gamtinė buveinė, nulemdama rūšių nykimą, kurių tarpe yra ir paukščiai. Tačiau klimatinių pokyčių įtaka atskiroms buveinėms labai skiriasi. Labiausiai tikėtina, jog didžiausi pokyčiai Lietuvoje dėl klimato kaitos bus šiaurinėms zonos buveinėms, taip pat šlapžemėms, kurios jautrios tiek temperatūrinio aplinkos režimo, tiek kritulių pokyčiams.
Dėl globalinio atšilimo ir jo sąlygojamų buveinių pokyčių, tikėtini atskirų paukščių rūšių paplitimo bei populiacijų gausos pokyčiai, kurie gali nulemti ir visišką rūšies išnykimą. Todėl šiuos procesus reikia stebėti ir taikyti visas įmanomas galimo poveikio sumažinimo priemones (pirmiausiai palaikant natūraliai degraduojančias buveines), kurios skiriasi skirtingoms rūšims.
Atsižvelgus Lietuvoje perinčių paukščių sąrašą, išskirtos rūšys, kurioms kyla didžiausia grėsmė:
1. Dirvinis sėjikas
Tai šiaurinių platumų rūšis, susijusi su „tundriniu“ kraštovaizdžiu, o Baltijos šalyse peri tik atvirose aukštapelkėse. Per mūsų šalį driekiasi pietinė rūšies paplitimo riba. Nors peri ir pietų Lietuvoje – Čepkelių ir Žuvinto aukštapelkėse – nyksta dėl jų sausėjimo ir užaugimo sumedėjusia augalija. Nesiimant minėtų teritorijų tvarkymo darbų, dirviniai sėjikai gali nebeperėti po kelių dešimtmečių.
2. Tetervinas
Tai taigos zonos paukštis. Rūšiai reikalingos atviros erdvės tuoktuvėms, kurios natūraliomis sąlygomis formuodavosi didelėse pelkėse. Joms nykstant (dėl sausinimo) bei užaugant plynėms, rūšis ieškojo antrinių buveinių ir tuoktuves formuodavo pamiškės pievose, vėliau didesnėse kirtavietėse. Pradėjus intensyviai naudoti žemės ūkio plotus pamiškėse buvusios tuokvietės buvo išblaškytos, o kirtavietėse sutinkami tik pavieniai patinai. Dėl sutrikusio veisimosi ciklo (mažo patinų skaičiaus tuokvietėse, kuris nulėmė žemą patelių produktyvumą), daugelyje vietų išnyko ar tapo reta rūšimi, kurios perspektyvos liūdnos. Tinkamos natūralios sąlygos liko tik keliose šalies vietose, nors dar prieš keletą dešimtmečių tai buvo plačiai paplitusi rūšis. Papildomas neigiamas faktorius – plėšrūnų – lapių, mangutų, o ypač šernų – gausa.
3. Juodasis gandras
Nors Lietuva Europos kontinente yra rūšies paplitimo arealo optimalioje zonoje su santykinai dideliu perinčių porų tankumu, paskutinius kelis dešimtmečius juodojo gandro populiacija nyksta mūsų šalyje. Pradžioje manyta, jog tai nulėmė miškų ūkinė veikla ir padidėjęs trikdymas. Tačiau naujausi moksliniai duomenys rodo, jog rūšiai būdingas mažas produktyvumas dėl blogėjančių mitybinių sąlygų, kurios pirmiausiai susijusios su miškų ir pamiškės šlapynių, vandens telkinių sausėjimu. Kadangi juodasis gandras santykinai ilgai gyvena, šis poveikis šiuo metu dar stipriai nesijaučia, tačiau natūraliai išmirštant dabartinei juodųjų gandrų kartai, ateities perspektyvos yra liūdnokos.
4. Tikutis
Kaip ir dirvinis sėjikas, yra šiaurinių platumų paukštis, Lietuvoje natūraliomis sąlygomis perintis atvirose aukštapelkėse. Sausėjant pelkėms arba jas sunaikinant durpių gavybai, sparčiai nyksta. Skirtingai nuo dirvinio sėjiko, tikutis peri ir atsistatančiuose išeksploatuotuose durpynuose ar užpelkėjusiose pamiškės pievose. Tačiau abiem šiais atvejais tokios buveinės dėl vykstančios augalijos sukcesijos yra trumpalaikės ir rūšies tolimesnės perspektyvos siejamos su rūšies išnykimu.
5. Didžioji kuolinga
Natūraliai peri atvirose aukštapelkėse arba agrariniame kraštovaizdyje esančiose, kad ir nedidelėse pelkutės, šlapiose pievose, kurių dauguma išnyko dėl melioracijos, o šiuo metu nyksta klimato kaitos akivaizdoje. Dėl aukštapelkių užaugimo kadaise buvęs įprastas paukštis šioje buveinėje Lietuvoje praktiškai nebe sutinkamas. Dėl aplinkos pokyčių, rūšis nyksta globaliu mastu. Lietuvoje likusių pavienių porų perspektyva labai prasta ir perinti populiacija artimiausiais metais tikėtina, kad išliks tik Nemuno žemupyje.
6. Kurtinys
Kaip ir tetervinas, tai - borealinių miškų paukštis, kurio perinti populiacija yra glaudžiai susijusi su miškų pelkių būkle. Lietingos vasaros nulemia didelį jauniklių mirtingumą, kas daro didžiulę neigiamą įtaką šiems palyginti trumpai gyvenantiems paukščiams. Tuo tarpu vasaros metu vis dažniau pasitaikančios sausros blogina rūšies mitybines sąlygas. Jei dar pridėti didėjantį plėšrūnų – lapių, mangutų, šernų, kranklių – neigiamą faktorių, rūšies perspektyvos yra blogos.
7. Smailiauodegė antis
Šiaurinė rūšis, Lietuvoje perinti visiškai atvirose užliejamose ar salų pievose. Joms nykstant rūšis tapo ypač retai sutinkama veisimosi metu ir paskutiniais metais randama perint tik Kretuono ežero saloje, kuri yra nuolatos tvarkoma, palaikant atviras buveines. Natūraliomis sąlygomis rūšies perspektyvos siejamos su išnykimu ar nereguliariu perėjimu Nemuno deltos užliejamose pievose.
8. Stulgys
Norvegijoje vykdyti išsamūs tyrimai kalnuotose vietovėse parodė, kad dėl klimato kaitos vyksta stulgių populiacijos paplitimo pokyčiai – alpinėse pievose perintys paukščiai kartu su alpinių pievų paplitimo pokyčiais traukiasi į aukščiau virš jūros lygio esančius plotus. O kas vyksta Lietuvoje? Mūsų krašte tai su atviromis žemapelkėmis ir užliejamomis pievomis susijusi rūšis. Praeitame amžiuje praktiškai išnyko dėl plataus masto melioracijos darbų. Išlikusios negausios populiacijos toliau nyksta dėl tinkamų veisimosi buveinių sausėjimo ir užaugimo sumedėjusia augalija arba suarimo bei intensyvaus šienavimo. Perspektyvoje gali išlikti negausios populiacijos tik dirbtinai palaikomose buveinėse.
9. Raudonkojis tulikas
Kadaise buvęs plačiai Lietuvoje paplitęs natūralių ir šlapių pievų paukštis, kaip ir stulgys, pirmiausiai nukentėjo nuo plataus masto melioracijos, o vėliau dėl buveinių užaugimo bei sausėjimo dėl vykstančių klimatinių pokyčiu. Šiuo metu išnykimas dar negresia, tačiau populiacijos gausa, matyt, ir toliau mažės.
10. Žalvarnis
Žalvarnis yra paradoksalioje situacijoje. Natūraliai tai vienareikšmiškai pietinė rūšis, tačiau mūsų platumose nyksta ir dėl vykstančio globalaus klimato šiltėjimo, kuris Lietuvoje sąlygoja lietingų ir sausringų vasaros laikotarpių kaitą. Abu nepalankūs rūšiai dėl blogų mitybinių sąlygų. Kadangi rūšies didžiąją raciono dalį sudaro vabzdžiai, esant atšalimams sumažėja pastarųjų aktyvumas, o įsivyravus sausroms – stipriai krenta jų gausa. Abiem atvejais rūšis užaugina mažiau jauniklių, kas vėlesniais metais atsiliepia ir populiacijos gausai.
Tačiau yra paukščių rūšių, kurioms yra palankūs dabartiniai klimato pokyčiai:
1. Bitininkas
Pietinių Europos regionų rūšis. Lietuvoje pradėjo perėti prieš kelis metus, o šiuo metu jau turime stabilią, nors ir negausią bei lokaliai paplitusią populiaciją.
2. Didysis baltasis garnys
Taip pat pietinių kraštų paukštis, kurio perėjimo arealo šiaurinė riba driekiasi per Lietuvą. Lietuvoje pirmosios poros pradėjo perėti prieš dešimtmetį, o paskutiniais metais reguliariai įsikūrė jau keliose šalies vietose.
3. Liepsnuotoji pelėda
Mūsų šalis yra šauriniame šios pelėdos paplitimo arealo pakraštyje. Liepsnuotoji pelėda sunkiai išgyvena šaltų žiemų sąlygomis (kuomet išmiršta didžioji vietinės populiacijos dalis, nes rūšis sėsli), tačiau paskutinių metų žiemos buvo tikrai palankios, todėl tikėtinas rūšies plitimas.
4. Pelėdikė
Tai pat pietinių kraštų paukštis labai negausiai aptinkamas mūsų šalyje. Šiauriau Lietuvos peri tik išimtinais atvejais. Kaip ir liepsnuotosios pelėdos atveju, paskutinių metų žiemos turėtų lemti rūšies plitimą ar bent vietinės populiacijos gausėjimą.
5. Ūsuotoji zylė
Pietinė, sėsliai gyvenanti rūšis, kurios populiacijoms didžiausią neigiamą įtaką daro šaltos žiemos. Tačiau paskutinių metų šaltojo sezono orai buvo palankūs ūsuotajai zylei, o perspektyvos išlieka labai palankios jos plitimui.
6. Mažasis baublys
Taip pat pietinė, nors ir migruojanti rūšis. Paskutinių metų duomenimis, aptinkama vis naujose šalies vietose. Klimato kaitos kontekste tikėtina, jog ji ir toliau plis Lietuvoje.
7. Baltabruvis nykštukas
Pietinių Europos kraštų paukštis, kuris neseniai, tačiau stabiliai įsikūrė pajūryje. Ornitologai tikisi šios rūšies plitimo.
8. Baltakaklė musinukė
Nors perėjimo įrodymų vis dar nėra, vis dažniau veisimosi metu stebima pietinių kraštų rūšis teikia vilčių, kad netrukus įsikurs ir Lietuvoje.
