Pasirodo žiemą
Naujo grybų sezono atidarymu tai vargu ar galima pavadinti. Greičiau jau tai yra praeito sezono tęsinys, nes vasario mėnesį šie grybai išnyks ir nebepasirodys iki rudens. Net jeigu nebus nei sniego, nei šalčių. Apie juos dauguma grybautojų yra girdėję, o matę tikrai visi, kurie didesnėse parduotuvėse užsuka į daržovių skyrius. Tiesa, grybas iš parduotuvės skiriasi nuo to, kurį galima pamatyti gamtoje.
Nenuostabu, nes grybas, kurį matome parduotuvėje, yra auginamas dirbtiniu būdu, tamsoje ir tokiomis sąlygomis, kad taptų labiau panašus į japonų taip mėgstamus greitai paruošiamus makaronus, o ne į normalų grybą. Parduotuvėse šis grybas dažniausiai vadinamas egzotiškai – „grybas enoki.“ Kartais pavadinamas ir visai japoniškai – enokitake. Parduotuvės grybo kilmė – ne lietuviška, bet po egzotišku pavadinimu slepiasi toks pat ar beveik toks pat grybas, kaip ir juodkotė ugniabudė, o kitaip – žieminis kelmutis.
Tai nėra tikras kelmutis, bet juos sieja gana artimi giminystės ryšiai, o ir auga šis grybas ant medienos. Anksčiau, kai žiemos būdavo šaltesnės, o, svarbiausiai, sniegingos, grybą dažniau buvo galima rasti rudenį iki pat pastovaus sniego. Žiemą jis nudžiugindavo savo ryškių vaisiakūnių pasirodymu ant sužalotų, nusilpusių lapuočių medžių ar didesnių nukritusių šakų tik per atlydžius.
Šiltesniuose kraštuose, kur sniegas žiemos metu būna ne kiekvienais metais, jis labiau linkęs augti būtent žiemos mėnesiais. Panašu, kad keičiantis klimatui, šis grybas ir pas mus vis dažniau ir vis gausiau rodysis žiemos metu. Juo labiau, kad tai yra vienas iš grybų, kuriam būtent šalti orai yra signalas pradėti derėti.
Jis gali ištverti net ne vieną užšalimą, po kurių gali augti toliau lyg niekur nieko. Aišku, galima rasti ir šalčio pažeistų individų. Tai gali būti susiję su tuo, kad šie grybai lengvai pakelia šaltį tik iki – 8° C. Pagaliau, ir grybų vaisiakūniai pasensta, jie yra mėgstami įvairių gyvūnų, o ir orų pasikeitimai jiems į naudą išeina ne visada. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį tuomet, kai norime ne tik įamžinti grybą, bet ir parsinešus namo jį suvalgyti.
Naudingas grybas
Nors baravykui kai kuriomis savo maistinėmis savybėmis jis nusileidžia, tačiau pasižymi ir tokiomis, kurių grybų karalius neturi. Maistui šis grybas buvo vartojamas nuo seno tiek šviežias, tiek ir sūdytas. Pas mus dažnai maistui buvo vartojamos tik jo kepurėlės, o gražus, rudas, aksomiškas kotas buvo paliekamas.
Tai daroma grynai dėl jo tamprios konsistencijos. Įdomu, ką pasakytų grybo koto atsisakantys žmonės sužinoję, kad, Singapūro mokslininkų duomenimis, būtent ugniabudės kote esama gana daug imuninę sistemą reguliuojančio specifinio baltymo. Sprendžiant iš dirbtinai išaugintų grybų išvaizdos, akivaizdu, kad Azijos vartotojai labiau vertina būtent ilgą ir ploną grybo kotą. Žalio šio grybo vartoti nevertėtų, nes turi ir įvairių medžiagų, kurios dėl savo labai mažo kiekio apsinuodijimo nesukels, bet geriau jau tegul jos suyra grybą termiškai apdorojant.
Tai – skanus, aromatingas, naudingas grybas. Jame santykinai daug kokybiškų baltymų. Kokybiškų todėl, kad juose yra visų mums nepakeičiamų amino rūgščių. Riebalų nedaug, juos didele dalimi sudaro nesočiosios rūgštys, tokios, kaip linoleno rūgštis. Gausu jame ir angliavandenių, iš kurių reikėtų paminėti polisacharidus, kurie pasižymi tuo, kad stimuliuoja imuninę sistemą.
Ugniabudė turi daug kalio ir mažai natrio, todėl yra naudinga tiems žmonėms, kuriems kenkia druska: turintiems padidintą kraujo spaudimą ar problemų su širdimi. Jame yra A, C, E grupių vitaminų, antioksidantų ir įvairių biologiškai aktyvių medžiagų.
Šios grybo savybės žmonių buvo pastebėtos jau seniai ir grybas plačiai vartojamas Azijos tautų tradicinėje medicinoje. Kinijoje gydymo tikslais jis naudojamas jau nuo IX amžiaus. Šiuo tikslu grybas vartojamas tiek šviežias, tiek miltelių, gaunamų jį sudžiovinus, pavidalu, tiek ir nuovirų bei antpilų pavidalu. Jis naudojamas kaip antimikrobinė priemonė, padedanti ištverti didelius fizinius krūvius, įveikti nuovargį.
Tiek vienas, o dažniau mišinyje su kitais vaistiniais augalais, buvo naudojamas kepenų ligų, skrandžio opos, aterosklerozės, trombozių gydyme. Jame esančios medžiagos mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gerina atmintį, reguliuoja imuninės sistemos veiklą, slopina uždegiminius procesus. Gali būti vartojamas ir prevenciniais tikslais.
Akivaizdu, kad tokio naudingo grybo paklausa yra didelė ir gamtoje jo neišauga tiek, kad patenkintų vis didėjančius žmonių poreikius. Dėl to jau nuo seno Rytų Azijos šalyse, visų pirma, Japonijoje, o taip pat Kinijoje ir Korėjoje, jis buvo auginamas dirbtiniu būdu.
Dabar jau auginamas ir kitose šalyse. Šiuo metu tai yra vienas iš keleto labiausiai kultivuojamų valgomų grybų. Kiek dirbtinai išauginti grybai sukaupia naudingų medžiagų palyginus su gamtoje išaugusiais grybais, niekas dorai netyrė, tačiau teigti, kad juose nieko nėra būtų kiek lengvabūdiška. Pagaliau, mes turime unikalią galimybę paragauti ir gamtoje išaugusių grybų.
Nežiūrint savo populiarumo, šis grybas dar saugo savo paslaptis ir apie jo gerąsias savybes mes žinome dar toli gražu ne viską. Pasižymėjo jis ir tuo, kad buvo vienas iš nedaugelio valgomų grybų, kuris su legendinio erdvėlaivio „Columbia“ pagalba pabuvojo kosmose.
