Gyvatėdis (Circaetus gallicus) – vanaginių šeimai priklausanti paukščių rūšis.
Veisimosi metu neretai girdimas šių paukščių balsas. Viena iš frazių primena volungės "ju-ek".
Nuo labai panašaus žuvininko ir šviesiosios formos paprastojo suopio labiausiai skiriasi tuo, kad neturi tamsių dėmių ties dilbio ir plaštakos sąnariu. Taip pat skiriasi ir uodegos raštu. Ilgiausių plasnojamųjų plunksnų galai šiek tiek tamsesni už pamatus, tačiau skirtingai nei paprastųjų suopių ir žuvininkų, sparnų galai nėra juodi.
Paplitimas ir buveinės
Peri miškuose palei atvirumas, pelkes, kur gausu roplių.
Lietuvoje labai retas, aptinkamas Čepkelių rezervate (IV-X mėn.). Anksčiau buvo spėjama, kad nedaug porų peri, bet lizdų jau keli dešimtmečiai nerandama. Dabar, miško ūkiui tapus intensyvesniam nei prieš dešimt metų, lieka vis mažiau vilčių rasti gyvatėdį perintį.
Išvaizda
Pastebimai didesnis už paprastąjį suopį. Galva didelė, kiek primena pelėdos. Kūno viršus ir sparnų viršutinės dengiamosios plunksnos pilkai rudos spalvos. Apačia labai šviesi – beveik balta su nedidelėmis tamsiomis dėmėmis, tik galva, gerklė ir pagurklis tamsūs. Pilvas, krūtinė ir sparnai išmarginti nedidelėmis tamsiomis dėmelėmis. Skersai šviesios uodegos vienodais atstumais išsidėsčiusios 3-4 tamsios juostelės. Snapas tamsiai pilkas. Kojos melsvos, nagai juodi.
Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet kūno apačia išmarginta pailgesnėmis dėmėmis.
Skrydis
Skrendančio sparnai atrodo ilgi. Uodega kiek trumpesnė nei sparnų plotis. Jos galas kiek platesnis nei pamatas. Būdinga, kad sklendžiant sparnus laiko nevisai ištiestus (esti kiek sulenkti per plaštakos ir dilbio sąnarį). Nors sparnų priekinė linija nėra tiesi, dėl kiek ilgesnių dilbio ir plaštakos sąnario srities plasnojamųjų plunksnų sparnų užpakalinė linija yra beveik tiesi.
Daugiausiai sklando sparnus laikydamas horizontaliai. Panašiai kaip suopiai, plasnodamas negiliais sparnų mostais gali laikytis ore vienoje vietoje.
Biologija ir ekologija
Lietuvoje dažniausiai gyvena dideles pelkes supančiuose miškų masyvuose. Įsikuria nuošalesnėse, mažai lankomose vietovėse, kur yra pakankamai pagrindinio šios rūšies grobio – gyvačių ir žalčių, dažniausiai aukštapelkių pakraščiuose. Lizdai sukami pušų, iš kurių gerai matyti apylinkės, vainiko viršutinėje dalyje, dažnai ant šoninių šakų, tačiau nuo žemės visada sunkiai matomi. Parskrenda balandžio mėn., įšilus žemei. Užima dideles individualias teritorijas, dažnai po keliasdešimt kvadratinių kilometrų. Perėti pradeda gegužės pradžioje. Deda tik vieną kiaušinį.
Peri 45–47 dienas. Jauniklis pradeda skraidyti tik 70–75 dienų amžiaus. Minta dažniausiai ropliais, rečiau varliagyviais, smulkiais žinduoliais, paukščių jaunikliais, kartais vabzdžiais. Rudeninė migracija prasideda rugsėjo mėn. Tolimasis migrantas.
Populiacijų gausumas
Patvirtintų duomenų apie perėjimą nėra nuo 1915 m., kai Ropėjos miške buvo rastas lizdas su jaunikliu. Per paskutinius dvidešimt metų keliuose šalies miškų masyvuose šie paukščiai buvo reguliariai registruojami veisimosi metu, todėl pavienės poros galėjo perėti, kelis kartus stebėti dviejų paukščių tuoktuviniai skrydžiai. 1999–2000 m. Rūdninkų girioje laikėsi net dvi šios rūšies poros. Čepkelių rezervato apylinkėse paukščiai kasmet aptinkami apie 20 metų.
Grėsmės ir apsauga
Didžiausios grėsmės yra maitinimosi vietų pokyčiai (pelkių nusausinimas) ir brandžių medynų iškirtimas. Žiemovietėse ir perskridimo vietose – pelkių sausinimas, paukščių trikdymas (persekiojimas), sausros. Veisimosi vietose būtina palikti brandaus miško plotų, išsaugoti natūralias ir pusiau natūralias šlapžemes, riboti žmonių lankymąsi.
