Kraujasiurbiai upiniai mašalai agresyviai puola žmones ir gyvūnus

Upiniams kraujasiurbiams mašalams būdingas intensyvus puolimas, kai vieną žmogų ar gyvūną apninka šimtai kraujasiurbių, be to gali platinti įvairius patogenus.

„Upiniai mašalai yra labai gražūs ir labai sudėtingos biologijos, įnoringi vabzdžiai. Kartais sunku prognozuoti jų gausumą, nes jie gali gan toli nuskristi su oro masėmis nuo savo veisimosi vietų. Jų polinkis kraujasiurbystei taip pat nėra iki galo suprastas, nes tos pačios rūšies mašalai gali būti kraujasiurbiai arba nekraujasiurbiai, priklausomai nuo to, kokiomis sąlygomis vystėsi jų lervos. Žinoma, kad Lietuvoje šie vabzdžiai platina paukščių kraujo parazitus. Šie vabzdžiai gausiau aptinkami Pietryčių Lietuvoje, būtent ten jie dažnai vadinami moškėmis. Lietuvoje žinomos 29 upinių mašalų rūšys, iš jų aštuonios žinomos kaip kraujasiurbės Lietuvoje“, – sako Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Entomologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Bernotienė.

Pasak ekspertės, Nemune paprastai aptinkama 200 – 600 lervyčių ant vieno kvadratinio decimetro augalo, kurio lapai yra panirę vandenyje, ploto. Matant, kiek vandens augalų kartais auga upėje, sunku ir įsivaizduoti, kiek mašalų lervyčių išsivysto vienoje upėje. Pusė jų bus patinai, kurie nekanda, tačiau kita pusė – kraujasiurbės patelės.

Upiniai mašalai iš kitų kraujasiurbių vabzdžių išsiskiria tuo, kad jų seilės yra pačios toksiškiausios. Labai sukąstam mašalų gyvūnui pasireiškia negalavimas, vadinamas simuliotoksikoze (nuo žodžių Simulium ir toksikozė). Nuo šios toksikozės galvijas gali kristi per penkiolika minučių. Tokių galvijų kritimų nuo mašalų įkandimų atvejų būta ir Lietuvoje: 1999 m. Varėnos rajone, 2005 m. Rokiškio rajone. Tokių atvejų žinoma ir Danijoje, Serbijoje, Ukrainoje, kitose šalyse.

„Kad nuo mašalų sukandimų mirtų žmogus tokių duomenų nėra. Tikriausiai dėl to, kad žmogus laiku pasislepia nuo mašalų. Mašalai nekanda uždarose patalpose. O simuliotoksikozė gali pasireikšti ir stipriai mašalų sukąstam žmogui. Tai ir kraujospūdžio kritimas, ir galvos svaigimas, silpnumas. Įkandimai kartais išlieka ilgai, patinsta, susidaro nemaži guzai, gali susidaryti kraujosrūvos. Tai priklauso nuo individualių žmogaus reakcijų. Kartais žmonės dėl šių įkandimų kreipiasi į medikus, bet pagrindinis gydymas - taikant priešalerginius tepalus ar kitus medikamentus“, – sako mokslo darbuotoja.

Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) medicinos entomologės dr. Mildos Žygutienės, kraujasiurbių upinių mašalų įkandimai sukelia ne tik nemalonius pojūčius, kurie trikdo darbą ar poilsį lauke, bet ir neigiamai veikia sveikatą. Esant daugybiniams įkandimams gali atsirasti bendri organizmo negalavimai (hiperemija, vidaus organų uždegimas, pulso, temperatūros, kvėpavimo pakitimai). Be to, upiniai mašalai gali įšliaužti į nosį, akis, ausis, įskristi į burną. Kadangi skraido aplink galvą, dažniausiai nuo įkandimų nukenčia ausys, veidas, kaklas. Alerginių reakcijų pasireiškimas priklauso nuo žmogaus organizmo individualių savybių.

Kraujasiurbių mašalų kasmet mažėja

Upinių mašalų populiacijos būklę lemia daugelis veiksnių: tai plėšrūnų, kurie minta mašalų lervomis gausumas (žuvys, kai kurie kiti vandens bestuburiai), taip pat parazitų gausumas ir nors šis klausimas nėra labai ištirtas net pasauliniu mastu, tiriant mašalų lervas dažnai aptinkame parazitų (kirmėlių, pirmuonių) infekuotas lervas. Populiacijai svarbūs ir upių vandens parametrai – jo temperatūra, drumstumas, užterštumas. Pavyzdžiui, labai užterštose upėse mašalai iš viso nesivysto.

Suaugusių mašalų skraidymo aktyvumui ir puolimo intensyvumui įtakos turi meteorologiniai parametrai. Kai kurių rūšių mašalai (Simulium maculatum, kuri buvo ypač gausi Pietryčių Lietuvoje) gausiau skraido dienos metu, ypač kai šilta, o kitų rūšių mašalai dažnesni prieš lietų, ypač antroje dienos pusėje ir pakilus santykinei oro drėgmei – tai yra Vilniaus mašalų atvejis.

„Upinių mašalų gausumą su nedidelėmis pertraukomis stebime nuo 1998 m. Dažniausiai kraujasiurbių upinių mašalų problema būna susijusi su mašalais, kurie veisiasi didesnėse upėse, tokiose kaip Nemunas ar Neris“, – sako Gamtos tyrimų centro atstovė R.Bernotienė.

Pasak jos, upinių mašalų gausumo reguliavimas Nemune vyksta pakankamai sudėtingai. Perkamas
biologinis preparatas, kurį sudaro upiniams mašalams patogeniškos bakterijos, tačiau jos nėra
patogeniškos kitiems gyvūnams ir žmonėms. Preparatas gabenamas prie Nemuno Baltarusijos – Lietuvos pasienyje ir ten metodiškai supilamas į upę tam tikru metu per tam tikrą laiką, kai Nemune vyrauja pagrindinės kraujasiurbės upinių mašalų rūšies lervos ir jų augimo stadija būna jautriausia biologinio preparato poveikiui. O teisingą preparato panaudojimui laiką nustato mokslininkai kiekvienais metais.

Mašalai

Biologiniai preparatai naudojami upinių mašalų gausumo reguliavimui visame pasaulyje, ypač Europos ir Š. Amerikos kraštuose, nes šis preparatas gamtoje greitai suyra (todėl jo poveikis nėra ilgalaikis ir panaudojimo laikas yra ypač svarbus) ir nėra kenksmingas kitiems vandens organizmams. Tačiau visas šis procesas nėra pigus, nes Nemunas didelė upė, o tai reiškia, kad biologinio preparato kiekis, reikalingas paveikti upinių mašalų lervas taip pat nėra mažas.

Paklausus apie reguliacijos rezultatus, R. Bernotienė teigia, kad su pertraukomis nuo to laiko, kai Nemuno vidupyje (nuo Baltarusijos sienos iki Birštono) upinių mašalų gausumas reguliuojamas biologinių preparatų pagalba, pagrindinės kraujasiurbės upinių mašalų rūšies gausumas Nemune pradėjo mažėti. Per 12 biologinio preparato naudojimo metų kraujasiurbių mašalų gausumas Nemune sumažėjo apie penkiolika kartų. Atitinkamai sumažėjo ir žmones puolančių kraujasiurbių.

Nutraukus upinių mašalų gausumo reguliavimą Nemune, jis vėl pradėjo augti, ir per 4-5 metus padidėjo apie 6 kartus. Tai pajuto vietos gyventojai, nes kraujasiurbiai mašalai vėl pradėjo kąsti žmones ir galvijus, todėl kraujasiurbių mašalų gausumo reguliavimas Nemune prieš kelis metus vėl buvo pradėtas. Šiuo metu mašalų gausumas Nemune kasmet šiek tiek mažėja. Taip pat mažėja ir kraujasiurbių vabzdžių, puolančių žmones Pietryčių Lietuvoje. Šiais metais birželio mėnesį čia buvo aptinkami pavieniai upiniai mašalai, kas yra jų gausumo reguliavimo biologiniais preparatais pasekmė.

Tačiau šiais metais Vilniuje upiniai mašalai buvo aptinkami gausiau, nei ankstesniais metais. Čia aptinkami mašalai, kurie veisiasi Neryje. Tai, ko gero, susiję su gegužės – birželio mėnesiais sparčiai šilusiu Neries upės vandeniu ir sparčiu vandens lygio kritimu upėje. Jokios upinių mašalų gausumo reguliavimo priemonės Neryje nėra vykdomos.

„Prieš pradedant naikinti upinius mašalus mes tyrėme puolančių žmogų per dešimt minučių mašalų skaičių. Jis dažnai viršijo 1000 mašalų per 10 minučių nurinktų nuo vieno žmogaus. Šiuo metu mašalus dažniausiai skaičiuojame 2 – 10 nuo vieno žmogaus per tą patį laikotarpį, jei jau priskaičiuojame 80 – 100, tai reiškia, kad jų yra daug. Taigi, žmonių jautrumas irgi yra santykinis dalykas“, – sako R. Bernotienė.

Biopreparatas išnaikino didžiąją dalį kraujasiurbių mašalų

Palyginus su praėjusiais metais kraujasiurbių populiacijos mažinimas šiemet išskirtinai pavykęs. Taip teigia Laimutis Budrys, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas: „Geriausias rezultatas pasiektas dėl kelių priežasčių: visų pirma, buvo išskirtinai žemas vandens lygis Nemune, antra, biopreparato buvo išpilta ne vieną, o du kartus: keturios tonos gegužės pradžioje, mėnesio pabaigoje dar dvi tonos. Labai pasiteisino dvigubas pylimas, nes lervutės, kurios neišsirito per pirmą pylimą, buvo užpiltos antrojo pylimo metu. Tai ypatingai lėmė populiacijos mažinimo efektyvumą, kaip ir minėtas nusėdęs Nemunas, dėl kurio būklės buvo mažesnė vaga, mažiau augalų, mažiau kiaušinių padėjimo plotų“.

Pasak L. Budrio, populiacijos mažinimas visada susijęs su gamtinėmis sąlygomis: temperatūra, vandens lygiu. Skystis išpilamas į Nemuną atsiskiedžia ir plaukia pasroviui apie 100 km. Veikimo zona yra didesnė, kai vandens lygis mažesnis.

„Ankstyvą pavasarį, vykdant stebėseną, galima prognozuoti mašalų išsiritimo kiekį. Tuomet paaiškėja ir kiek tiksliai reikia pirkti biopreparato, kuris yra visiškai neagresyvus kitoms gyvybės formoms, išskirtinai veikdamas tik kraujasiurbių mašalų rūšį. Kaip rodo praktika, tokia reguliacija duoda tikrai gerų rezultatų. Nepanaudojus biopreparato kelis metus, kaip tai jau buvo padaryta, pastebėta, kad kraujasiurbiai greitai atsigauna ir vėl pradeda agresyviai atakuoti tiek žmones, tiek gyvulius“, – teigia ekspertas.

Aplinkos ministerija šiais metais upinių mašalų reguliavimo programai skyrė 70 tūkst. eurų, prie šios programos 30 tūkst. eurų suma prisidėjo ir Pietinės Lietuvos dalies savivaldybės.

Uodai - aromatų mėgėjai ir mirtinų ligų nešiotojai

47 dantis turintys uodai sukelia daugiau mirčių tarp žmonių nei bet kuris kitas gyvūnas mūsų planetoje. „Uodų platinamos ligos (maliarija, arbovirusai, helmintai ir kt.) daugiau būdingos tropinio klimato šalims (geltonoji karštligė, denge karštligė, filiarijozės ir kt.), bet yra grupė ligų, paplitusių ir vidutinio klimato juostoje - maliarija, uodų platinami encefalitai. Uodų įkandimai skausmingi, sukelia niežulį, o alergiškiems žmonėms – įvairius odos patologinius simptomus“, – teigia ULAC medicinos entomologė M. Žygutienė.

Uodai aktyviausi ankstyvą vakarą ir rytą. Uodų atakos būna agresyvesnės vasaros viduryje, kai oras karštas ir tvankus. Kraują geriančios uodų patelės teikia pirmenybę iškvepiantiems daugiau anglies dioksido. Šį junginį uodai gali užuosti būdami už 48 metrų. Uodai gali užuosti ne tik anglies dioksidą, bet ir kitas medžiagas, išsiskiriančias prakaituojant. Taip pat dažniau savo taikiniais pasirenka 0 kraujo grupės kraują, aukštesnius žmones, nėščiąsias, žmones, turinčius viršsvorį, taip pat geriančius daugiau alaus. Pastebėta, kad uodus traukia kūno spalvos drabužiai arba to paties atspalvio kaip nektaras. Dėvint šviesių spalvų drabužiais, uodų atakų turėtų būti mažiau.

Pasak M. Žygutienės, uodų lervos vystosi vandenyje, o skraido tik suaugėliai. Oro temperatūra lemia vystymosi trukmę. Vienoms rūšims būdinga viena generacija, kitoms – keletas. Kuo yra daugiau vandens telkinių ir kuo šiltesnė oro temperatūra, tuo uodų populiacija gausesnė. Atbaidyti uodus padeda arbatmedžio aliejus, rozmarinas, medetkos.

Labiausiai Lietuvoje paplitę miško uodai: apie 98 proc. žmogų puolantys uodai, priklauso Aedes genčiai. Šie kraujasiurbiai veisiasi laikinuose pelkėtose apylinkėse ir vandens telkiniuose: prūduose, pakelės grioviuose, kelmų duobėse, statinėse, kitose vandens talpose.

Paprastoji eglė

Smulkieji mašalai šeimininkauja Labanoro girioje

„Smulkieji mašalai – tai maži kraujasiurbiai vabzdžiai, kurie kanda prieblandoje, vakarop, veisiasi drėgnoje ar užpelkėjusioje dirvoje. Šie mašalai gausiai aptinkami Labanoro girioje birželio mėnesį. Jų gausumas kasmet kinta nedaug, šiek tiek priklauso nuo kiekvienais metais esančios drėgmės. Lietuvoje aptinkama 30 skirtingų rūšių“, – sako Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja R. Bernotienė.

Nuo savo veisimosi vietos toli neskrendantys smulkieji mašalai savo buveine pasirinkę Labanoro apylinkes, Dzūkiją. Nustatyta, kad didelė smulkiųjų mašalų įvairovė būdinga mišriam, lapuočių, pelkėtam lapuočių miškui ir aukštapelkėms.

Labai smulkūs, plika akimi vos matomi mašalai paprastai spiečiais sukasi apie galvą ir kanda plaukų linijoje, kur plona oda. Įkandimai skausmingi, sukeliantys odos reakciją, niežulį. Iš jų išskirta daugiau nei 50 arbovirusų, kai kurie sukelia ligas, dažniausiai – gyvūnams.

Kraujasiurbių rūšių patelėms būtinas kraujo siurbimas kiaušinių subrandinimui.

Smulkiausi itin įkyrūs kraujasiurbiai dvisparniai – smulkieji mašalai, kurių ilgis 1-2,5 mm. Paplitę visame pasaulyje.

Pasak M. Žygutienės, Kinijoje viena smulkiųjų mašalų rūšis platina Japonišką encefalitą. Vakarų Sibire iš šių kraujasiurbių išskirtas tuliaremijos sukėlėjas, Amerikoje – arklių amerikietiško encefalomielito virusas, Pietų Amerikoje ir Afrikoje smulkieji mašalai yra žmonių filiariazes platintojai. Europoje tik Čekijoje iš Culicoides išskirtas Tahyna virusas.

Sparvos ypatingai įkyriai puola karštu, tvankiu oru prieš lietų

Dauguma sparvų (aklių) yra šiltamėgiai ir šviesamėgiai vabzdžiai: patinai ir patelės maksimaliai aktyvūs karštomis ir saulėtomis dienomis. Sparvos pradeda skraidyti ir pulti gyvulius esant ne žemesnei 15-16°C oro temperatūrai, o esant 19-20° C ir daugiau, skraidymas suintensyvėja. Vėjas, šaltis ir lietus trukdo skraidymui. Akliai puola apsiniaukusiu oru ir netgi esant silpnam lietui.

Vidutinio klimato juostoje sparvos karštą vasaros dieną pradeda skraidyti 6-7 valandą ryto, 9 val. skraido masiškai ir nurimsta tik saulei leidžiantis. Tuo metu, kai patelės ieško maisto, patinai atokiai, pavieniui skraido miško aikštelėse, pievose.

Sparvos neturi prioritetinių šeimininkų, puola visus žinduolius, pirmiausiai tamsiaspalvius.
Gamtoje sparvoms retai pasiseka per vieną ataką pakankamai prisisiurbti kraujo, nes gyvūnai energingai ginasi nuo jų. Paprastai patelės padaro daug dūrių, kiekvieną kartą keičiant vietą ar skraidant nuo vieno objekto prie kito. Netrukdoma patelė kraują siurbia 1,5-5 min., priklausomai nuo kraujo indo dydžio.

„Akliai puola žmogų bei gyvulius, tame tarpe ir naminius ir laukinius. Aklių įkandimai skausmingi. Seilėse yra toksino ir kraujo krešėjimą mažinančių medžiagų. Įkandimo vietoje atsiranda deginimo jausmas, išsivysto nedidelė papulė ir paraudimas, o kartais ir pūlinys, išsilaikantis kelias valandas ar net dienas. Gali pablogėti savijauta ar net pakilti temperatūra iki 37,6ºC. Jie įkyrūs, žmogus juos vilioja maudynių metu, kai kūnas būna šlapias. Akliai gali platinti tuliaremiją, Sibiro opą, infekcinę arklių anemiją, kai kurias tripanosomozės formas, Afrikoje – loaozę“, - sako UNILAC medicinos entomologė M. Žygutienė.