Kūno skysčių gėrimas – druskos trūkumui mažinti

Šį nepaprastą fenomeną pastebėjo vandens ekosistemų ekologas Carlosas de la Rosa praėjusių metų gruodį kartu su grupe kitų tyrėjų, studentų ir turistų plaukdamas Puerto Viejo upe Kosta Rikos šiaurės rytuose. Ekspedicijos dalyviai užfiksavo Julijos drugelius (lot. Dryas iulia) ir pavienes bites (lot. Centris gentis) plazdenančius prie pat krokodilinio kaimano (lot. Caiman crocodilus), galinčio užaugti iki 2,5 metrų ilgio, akių kampučių. Kaip matyti vaizdo įraše žemiau, kaimanas ramiai šildėsi saulėje, o vabzdžiai tuo tarpu maitinosi šio didžiulio roplio ašaromis.
Carlosas de la Rosa
Atrodė, jog kaimanui netrukdo nei drugeliai, nei šalia zvimbiančios bitės.

„Tai buvo vienas iš tų gamtinių momentų, kuriuos norisi pamatyti gyvai ir iš arti, - sakė C. de la Rosa. – Bet tuomet iškilo klausimas, o kas gi čia vyksta? Kodėl vabzdžiai taip elgiasi?“

Nors druskos gausu pasaulio vandenynuose, sausumoje natrio chloridas yra labai reta ir vertinga medžiaga. Ekologo teigimu, vietovėse, kur druskos itin stinga, gyvūnai dažnai ją pasisavina gerdami įvairius kitų gyvūnų kūno skysčius – prakaitą, šlapimą ir netgi kraują. Žinoma, ir ašaras.

Neseniai kita mokslininkų komanda užfiksavo panašų reiškinį Amazonės atogrąžų miškuose – čia drugeliai gėrė geltondėmių upės vėžlių ašaras. Manoma, jog ir pastaruoju atveju drugeliams roplių išskyros – svarbus druskų šaltinis.
Kaimanas (krokodilas) ir drugelis

Vienpusė nauda

Po ekspedicijos Carlosas de la Rosa nusprendė atlikti internetinę paiešką, kurios rezultatai mokslininką labai nustebino: pasirodo toks ašarų gėrimas gamtoje pasitaiko gana dažnai, jį yra užfiksavę ne tik mokslininkai, bet ir paprasti turistai, ir profesionalūs gamtos fotografai.

Tyrėjo manymu, šis reiškinys greičiausiai nėra toks retas gyvūnų karalystėje kaip biologai manė iki šiol. Tiesa, vis dar neaišku, kokių kitų vabzdžiams vertingų medžiagų be natrio chlorido esama krokodilų ašarose. C. de la Rosos teigimu, atsakyti į šį klausimą reikia tolimesnių tyrimų.

Mokslininkai taip pat nėra tikri, ar patys ropliai gauna kokios nors naudos iš tokio jų ašarų gėrimo. Tikėtina, jog kaimanai paprasčiausiai leidžia vabzdžiams gerti jų ašaras – jiems tai arba visai nerūpi, arba jie negali vabzdžių lengvai atsikratyti. 

„Atrodė, jog kaimanui netrukdo nei drugeliai, nei šalia zvimbiančios bitės, - sakė C. de la Rosa. – Tačiau man taip pat yra tekę matyti kaip reaguoja vėžliai, kai prie jų priartėja bitės. Šie ropliai jų netoleruoja ir nėra jomis patenkinti, jie purto galvas bandydami bičių atsikratyti ir galiausiai neria atgal į vandenį. Panašu, jog vabzdžiai iš ašarų gauna naudos, tačiau vis dar nesame tikri, ar tai kaip nors naudinga kaimanams ir kitiems ropliams.“ 

C. de la Rosos tyrimas buvo išspausdintas moksliniame žurnale „Frontiers in Ecology and the Environment“.