Įspūdingas grybas
J. Kasparavičius sako, kad nuotraukose – didysis kukurdvelkis, dažnai liaudiškai dar vadinamas milžinu bizdžiumi, kukurbezdaliu, kubyzdaliu, skusbezdaliu, didžiuoju bezduku.
„Jis nuo seno pas mus žinomas. Ilgokai buvęs įtrauktas į Lietuvos raudonąją knyga dėl savo retumo ir pažeidžiamumo, bet po ilgesnių stebėjimų nuspręsta, kad jis nebėra toks retas kaip atrodė ir šiuo metu jo jau nebėra tarp saugomų grybų. Apie šį grybą daug prikalbėta ir daug prirašyta, ne kartą teko matyti, bet kiekvieną kartą jį suradus nejučiomis nustembi. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko ypatingo, tik tas dydis nepalieka abejingų. Kažkas grožisi, o kažkas spardo. Gal iš pavydo?“, – sako mikologas.
Kokių tik pasakų ir teorijų nesukurta apie šį grybą, sako pašnekovas: „Vieniems jis išdygsta per naktį, kitiems – per naktį išauga. Vos ne kaip oru pripučiamas balionas. Visi rašantys specialistai cituoja, kad šis grybas mėgsta derlingą dirvožemį, bet kai kurie tokie specialistai priduria, kad derlingą, tačiau be azoto. Įdomu, kur būtų galima rasti tokį dirvožemį, kad ir derlingas būtų, ir be azoto. Šis kukurdvelkis yra nitrofilas, tai yra, myli azotą, o ne nitrofobas, kuris bijo.“
Auga daug kur
Anot jo, didieji kukurdvelkiai pasaulyje paplitę gana plačiai. Jie auga visose jiems tinkančiose vidutinės Eurazijos ir Šiaurės Amerikos juostos vietose.
„Tai yra dirvožemio saprotrofai, kurie minta dirvožemyje esančiomis maisto medžiagomis. Dėl šios priežasties mėgsta derlingus, azotinėmis medžiagomis turtingus dirvožemius, kuriuos mes, žmonės, jiems dažnai patys to nesiekdami ir sukuriame, o grybui svarbu tik, kad būtų visa, ko jam reikia. Žmogaus tai sukurta ar gamtos – jam tai visai nesvarbu“, – tikina jis.
Šių grybų, sako J. Kasparavičius, galima pamatyti liepos–spalio mėnesiais pievose, ganyklose, dirvonuose, parkuose, soduose, atvirose miškų vietose ar pakraščiuose, žole apaugusiose vietose, o taip pat kiemuose, kartais šiltnamiuose ar net malkinėse.
„Jie išaugina vienamečius, kartais daugiau nei pusės metro skersmens, dažniausiai ne visai taisyklingus rutulio formos vaisiakūnius, kurie gali augti pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Jie gali sverti nuo kelių iki keliolikos kilogramų. Tai – bene didžiausi pas mus bent jau šiuo metu galintys išaugti grybų vaisiakūniai. Jauni šie vaisiakūniai gali būti valgomi. Nereikėtų pamiršti, jog tam, kad išaugintų tokio dydžio vaisiakūnius, dirvožemyje turi būti kelis kartus didesnė grybiena. Be jos vaisiakūniai niekaip neišaugs“, – aiškina specialistas.
Pagamina didžiulį sporų kiekį
J. Kasparavičius sako, kad apie šį grybą dėl jo ypatybės subrandinti daugybę sporų sklando legendos.
„Kalbama, kad jeigu iš kiekvienos šio grybo sporos išaugtų po vieną tokį pat grybą, tai per 2-3 metus jis Žemės paviršių užklotų 1 m storio sluoksniu. Įdomu tik kur tie grybai rastų jiems reikiamų maisto medžiagų Sacharos dykumoje, Tibeto viršukalnėse ar Antarktidoje. Dykumų, kalnų ir kitų panašių vietų juk yra ir dar daugiau“, – sako mikologas.
„Šis grybas yra tarsi koks gigafabrikas – pagamina tokį fantastišką sporų kiekį, kad net suskaičiuoti jų visų neįmanoma. Prieš kelis dešimtmečius buvo manoma, kad vidutinio dydžio kukurdvelkiai gali paskleisti iki 7,5, o rekordiniai – net iki 160 trilijonų sporų. Paskutinis ir kol kas didžiausias, nors ir kiek abejotina, ar tai tiksliausias paskelbtas rekordinis skaičius, yra septyni kvintilijonai (18 nulių ir tiek) sporų. Aišku, čia vis – teoriniai svaičiojimai, bet gal kas pagaliau ryžtųsi praktiškai suskaičiuoti mikroskopo pagalba tuos visus nulius? Sporų milijardus“, – tęsia jis.
Vis dėlto toks didžiulis sporų kiekis gaminamas ne veltui – tikimybė vienai šio grybo sporai patekti į tinkamas augimui sąlygas ir išauginti, kad ir į ne visai rekordinį vaisiakūnį, yra ne didesnė, o gal net ir mažesnė nei išlošti loterijoje aukso puodą, tvirtina J. Kasparavičius.
Valgomas net neapdorotas
Lietuviai itin mėgsta grybus ir šio daug kas jau yra paragavęs. Grybų ekspertas sako, kad valgyti yra tinkami jauni šio grybo vaisiakūniai, kol jų vidus dar yra baltos spalvos, o norint jo paragauti visai nebūtina išrauti, galima labai atsargiai prilaikant atsipjauti keletą riekelių likusią dalį paliekant augti ir bręsti toliau.
Anot jo, grybo skonis – neypatingas.
„Mėgstantys viską ragauti gali pabandyti paruošti salotas su šiuo grybu. Tuo tikslu grybą reikia supjaustyti griežinėliais, užberti pagal skonį druskos, išspausti ant jo citrinos sulčių ir palikti valandai kitai pastovėti. Kas nevalgo žalių, galima pakepinti griežinėlius keptuvėje su aliejumi. Paskaninti druska ir įvairiais prieskoniais. Galima paruošti kaip karbonadą: apvolioti plaktuose kiaušiniuose ir apibarsčius džiūvėsiais pakepti. Kepti galima tiek keptuvėje, tiek ant grotelių.
Jeigu vis tik atrodo nelabai skanus, galima paskaninti, kaip ir daugelį kitų neypatingo skonio grybų, pridedant daugiau grietinės ar sviesto. Galima kepsniui panaudoti tik vidinę grybo dalį, o pakraščius susmulkinti trintuve ir pakepinti įkaitintame aliejuje, prieš tai pabarsčius įvairiais prieskoniais ir nuolat maišant. Po to šiuos pabarstukus panaudoti kitiems patiekalams pagardinti“, – receptais dalijasi pašnekovas.
Jo teigimu, nuo seno šis grybas buvo naudojamas įvairių šalių liaudies medicinoje kraujavimui stabdyti.
Praeitame šimtmetyje iš šio grybo vaisiakūnių tuometinės chemijos metodais buvo išskirta priešvėžinėmis savybėmis pasižyminti medžiaga kalvacinas. Tiesa, žmonių ja gydyti niekas taip ir nepradėjo, nes bandymai su ląstelių kultūromis ir gyvūnais davė labai prieštaringus rezultatus.
